Koks griausmas trankos po pasaulį!
Kam vis mažai mažai mažai?
Kam norisi užkloti saulę
Dar vieno karo pelenais?!
 
Nenusineš valdovai žemių
Į savo pragarus, kapus.
Virs prakeiksmu vardai per amžius
Už jų sukeltus baisumus.
 
Trumpa šlovė puikybės sostuos,
Ne amžina aukso galia,
Bepročių turtai nepasotins,
Jų gelmėje žmonių kančia.
 
Istorijos vingiuota upė
Vis nesuranda sau krantų,
Kurie žiedais nukloti būtų,
Be pražūtingų akmenų.
 
Imperijos dantytos traiško
Mažas tautas ir tauteles,
Kol pačios godume nugaišta,
Palikę amžina dėme.
 
Kas pasakys, kas Žemės laukia,
Jeigu žmogus dar ne Žmogus...
Kas šaukia:
— Mes, tik mes svarbiausi!
Už vartų užkeltų paliks Dangus.