Prieš juos atsivėrė lyguma, kurią kaip žaibas medį, perskėlė Baltoji upė, keletu didelių vingių įsiliejanti į vieną didžiausių miestų visoje šiaurėje. Besiraitydama tolyn už miesto ji siekė Ledo jūros vandenis.
Ferburgas buvo įrėmintas ir paskirstytas gynybinių sienų it gyvatės, apsiraizgiusių aplink, dvejomis uodegomis, kurias kirto ir dalino Baltoji upė. Pirmoji stora ir mūrinė, nuo laiko ir vėjo nugludinta ir lengvai pageltusi buvo vadinama naująja. Antroji, kurios matėsi kampuota viršūnė, vingiuojanti tarp stogų su aštriais bokštais, buvo medinė – senoji miesto siena.
Žiūrint iš kairės į dešinę rudavo namų stogai. Čia jie buvo iš rudos čerpės ir pagražinti medžiu. Grisfordietiški stogai. Kai kur įsimaišę baltavo naujieji elfiški pastatai baltomis sienomis su raudonų viršūnių bokšteliais besistiebiančiais virš kitų, net ir pavienių, tamsių bokštų ir stogų, kurie dar statyti tada, kai Laukžemė nebuvo prijungta prie Grisfordo karalystės. Juodieji bokštai mieste matėsi keturi, jie išsiskyrė ilgais, siaurais langais ir tuščiavidurėmis viršūnėmis. O vienas iš bokštų turėjo didžiulį miesto varpą. Tą varpą nuo savo žirgo sėdamas matė ir Karfaitas.
Šalia šio bokšto išsipūtusi kaip pyragas matėsi senojo tikėjimo šventykla. Kitoje miesto pusėje šimto metrų aukščio keturkampis bokštas skirtas naujam dievui. O šalia po juo matėsi penki, akmeninės pilies bokštai ir Karfaito tikslas.
Miesto rytuose dangų rėmė per pus mažesnis senasis šiaurės dievui skirtas šventųjų namų bokštas. Toje miesto pusėje gyveno varguomenė ir klestėjo vienas iš miesto turgų.
Karfaitas su Ivu priartėjo prie pirmųjų vartų, mieste jų buvo iš viso aštuoni. Keturi mūrinėje sienoje, dveji iš jų su gynybiniais bokštais. Dveji vartai buvo senojoje medinėje sienoje ir dveji pačios pilies sienoje. Ten kur gyveno miesto burmistras. Šiuo metu miesto burmistru ir valdytoju paskirtas buvo Miglovaras Dordmandas. Tikras grisfordietis, kurio giminė turėjo žemių šiauriniame Grisforde ir valdė Kriliono pilį bei aplinkines žemes. Seniau ši giminė valdė visą gintaro prekybą regione, taip ir susikrovė savo turtus.
Jie kirto mūrinės sienos vartus. Masyvius, storo, lygiai tašyto akmens su didžiulėmis durimis, bei grotomis viduryje, o viršuje lyg vorai kabojo išmuštos šaudymo angos. Pagrindiniai miesto vartai buvo trijų žmonių ūgį siekiančios durys sulipdytos iš medžio, metalo ir akmens. Plikas, blizgantis ir plieninis paviršius. Šiurpą keliantis vaizdas ir vejantis mintis apie tokių vartų puolimą. O jeigu to dar būtų maža, buvo saugomi kaitinta derva ir paleidžiama akmenų kruša, kuri visu įniršiu nusileidžia ant karių, kurie atsimuša į grotas, paskutinis gynybinės mados klyksmas.
Dervos talpyklos šonai pavojingai kabojo virš plieno ir atrodė bet kuriuo metu pasileis.
Tokių vaizdų Karfaitas yra matęs, kaip prie vartų ištirpsta ištisi būriai vyrų. Akimirką pasirodė, kad girdi jų klyksmus, užuodžia kaistančią dervą ir svylančią žmonių mėsą. Nuo tų pojūčių jis dar labiau suspaudė vadžias ir įsitempė. Praėjęs vartus kiek atsipalaidavo.  
Už vartų juos pasitiko dviaukščiai miestiečių namai, baltomis, medžiu remtomis sienomis su rudais stogais, kurie vingiavo per ištryptą ir purve paskendusią gatvę kol užsisuko ir pasislėpė tarp kitų tokių pačių namų. Kas antras namas turėjo po iškabą, kuri siūlė kokio tai nors amato paslaugą. Siuvėjo, baldžiaus, juvelyro ar ginklininko, mėsininko ar kailiadirbio. Miestiečio statusą turintys žmonės su burmistro žinia galėjo užsiimti amatu už tai mokėdami mokestį į iždą.
Virš rudų stogų kilo keletas per sieną nematytų dantytų viršūnių. Tai buvo apsaugos ir apžvalgos bokštai. Kita vertus galėjo būti ir gyvenamieji pastatai. Viename iš jų vaikščiojo žmonės, kas jie buvo tokie, sunku pasakyti. Nesimatė.
Dumbliną gatvę trypė šimtai kojų. Ir žmonių ir gyvulių. O pro vartus besiveržiantis srautas juos plukdė toliau gatve kol akimirkai teko sustoti atsimušus į minią. Karfaitas įtempė vadžias, įsispyrė kojomis į kilpas prie balno ir sustabdė Feilgą.
Nedidelėje aikštėje, kurią iš keturių pusių kirto miesto gatvės, o viduryje stovėjo statula, virė arši diskusija ir žmonės trukdė jiems praeiti. Trukdė praeiti ir prekeiviui, kuris pasikinkęs arklį tempėsi vežimą pilną statinių. Pirklys nebuvo ramus ir pradėjęs grūmoti kumščiu bei paleidęs į darbą liežuvį iš lėto skynėsi kelią per nepatenkintą minią.
Karfaitas sustojęs dairėsi dėl ko gi vyksta ginčas ir atkreipė dėmesį į statulą aikštės vidury. Iš akmens iškaltas senas vyras su karūna. Koks gi karalius tai buvo? Karfaitas atsikvėpė, priminė dabartinį karalių, yra kartą jį matęs. Statula, veikiama laiko ir dulkių, be emocijų stovėjo ir gėrė aplinkui kylantį sąmyšį:
-Dievas to mums nelinkėjo!- šūkavo visų dėmesį sukaustęs vyras- jis mokė ir jis sakė aš esu tiesa ir mano tiesa yra viena žemės karalystėje, bedieviai, kitas tikėjimas, ginklu ir krauju tebūna nuplauti. Tikėkite manim jei netikėjot, dar galiu jus išgelbėti- jo storintas, smėlio spalvos apsiaustas plaikstėsi su kiekvienu rankos mostelėjimu.
-Mes ne vergai!- atsišaukė vienas- lai dievas mus laimina!
-Taip, bet mes anksčiau juo netikėjom, o dabar staiga tapome jo tarnais, ar nesame dėl to nusidėję?- rodėsi susidomėjo kitas vyras.
-Jis mums atleis šias kaltes, jeigu seksime paskui jį ir jo vietininką žemėje Šventąjį tėvą Oreną.
-Ką mums sako Orenas?- šūkavo jie.
-Ateina baisūs laikai, mano tikėjimo broliai, tik mes stovime tarp nuodėmės ir karaliaus ir turime eiti į tikėjimo sargybą.
-Ką turime daryti?
-Melstis ir kautis. Kautis ir melstis.
-Ką sako karalius?
-Karalius dievo tarnas. Dievas pasodino mūsų garbingą karalių į sostą, mainais už tai karalius tarnauja jam, o Šventasis Orenas kalba, tai ką sako dievas.
-Jis tų prakeiktų atvykėlių sąjungininkas!- sušuko kitas vyras- karalius mus išdavė, jis nebemyli dievo.
-Karalius tik norėjo mus apsaugoti. Broliai, mes kiekvienas pripažįstame kitą, stipresnį už mus, nekaltai klasta jį apgauname, lai pasitiki, o tada keršijame. Mūsų karalius dar parodys tikėjimo stiprybę ir išvys visus svetimšalius ir tą kekšę jų dievaitę. Triumfuos dievo tiesa.
-Juodi paukščiai jau čia!
-Nutilk tu kale, čia bedievių pasakymas.
-Už ginklų broliai!- šaukė dėmesio centre esantis vyras- už ginklų. Šventasis tėvas Orenas renka tikėjimo kariauną, išvykime juodus paukščius.
-Kas kalti?- naiviai klausė žmonės.
-Atvykėliai! Lai nebūna jiems lengva, kiekviename žingsnyje turi gauti plieno- mokino jis- tik taip mes dar išgelbėsime pasaulį.
-Kur gi ta kariauna?- šūkavo keli.
-Ar gi nematote? Ji jau buriasi! Kiekvienam palaiminimas ir amžina taika po mirties už tarnybą šioje kariaunoje.
Karfaitas sukaustė į juos žvilgsnį, perbėgo akimis į minią. Ir ne tik. Besidairydamas toliau nuo visų jis pastebėjo du ginkluotus vyrus. Šie buvo be šarvų. Apsirengę žvilgančiais, baltais drabužiais. Jų ilgi, balti chalatai krito ant juodos Ferburgo žemės ir išdavė prabangą ir tai, kad jie ne vietiniai. Šalia jų stovėjo juodu kostiumu apsirengęs ir rudą kepuraitę užsidėjęs vyras. Jie intensyviai kažką šnekučiavosi. Tada Karfaitas atsisuko į Ivą:
-Keliaujam. Prakeikti fanatikai.
-Tikri keistuoliai. Kaip jie basi gali sekti paskui kažką?
-Jie bepročiai. Tai Orleno tikėjimas. Už kelių posmų kalbės, kaip kuo baisiau mus išžudyti.
-Nemanai, kad reikia juos sulaikyti?
-Jie lunatikai, lai puola, pats juos pavaišinsiu ginklu ir krauju.
-Jie įžeidinėja jūsų deivę Efinduilėją.
-Jeigu žudyčiau už tai. Būtume keliavę kaulų ir vaiduoklių keliais.
-Kaip pasakysite.
Jie keliavo toliau. Papuolė į tikrą verslininkų gatvę, kurioje veikė įvairios smuklės, viešnamiai, prekystaliai, užeigos, jiems pasukus skersgatviu uždengtu plytiniais, kažkada baltais dabar purve paskendusiais namais, tuoj pateko į plačią, pusiau grįstą gatvę apjuostą ginklinėmis, kalvinėmis, dirbtuvėmis, tikrų amatininkų gatvė, o vėliau apstatyta brolijų namais. Buvo galima girdėti mechanizmų ūžesį, kūjų ar plaktukų stuksenimą. Aplink brolijų namus būriavosi savanoriai ar šiaip nuotykių ieškotojai:
-Pasistenk nuo manęs nepasimesti – atsisuko į Ivą Karfaitas- vykstame pas burmistrą ir saugokis, tokie kaip tu čia retenybė, gali būti kišenvagių taikiniu- įspėjo- jie pagalvos, kad esi labai turtingas.
-Norėčiau būti turtingas- Ivas pasimuistė ant balno. Jo randuotas žirgas sužvengė.
-Šiame mieste tokiu gali tapti- jų gyvuliai lėtai slinko- jeigu patiksi miesto burmistrui, jis tave apdovanos monetomis.
-Kaip tai patiksiu? Aš tarnauju jums- jo veide įsižiebė viltis- man užteks jūsų monetų.
-Jis tave gali apipilti gintaru- pridėjo Karfaitas- galėtum būti gintariniu drakonu iš pietų.
Nors Miglovaro skonis kitoks, pagalvojo Karfaitas. Rodos akimirką Ivas pasvajojo, bet greitai atsakė:
-Ačiū ne, aš dirbu pagal sutartį- ir nužvelgė aplinkui ošiančią minią.
-Kalbu ne apie tokį darbą.
-Ak šitaip. Man patinka kai tarpkojyje skylė į kurią pats lendu. Kita kas ten yra manęs nedomina.
-Atleisk, kad užgavau- nepastebint Ivui jis nusišypsojo.
Jie skynėsi kelią per žmonių srautą.
Burmistro Miglovaro Dordmando pilis buvo šiaurinėjė miesto dalyje. Ši teritorija buvo vadinama Gintarų sala ir buvo aptverta neaukšta mūrine siena. Joje pirmieji vartai. Saugomi penkių karių. Karfaitas juos nužvelgė, tai buvo ne miesto sargybos žmonės, jie buvo iš Kriliono pilies. Net nepasivargino stabdyti jų ir praleido į rūmų teritoriją.
Visas kiemas buvo grįstas akmeniu. Pabarstyti ūkiniai pastatai ir darbininkų patalpos. Pačiam gale kiemo matėsi barakai, o pačiame priekyje jų pilis. Penkių bokštų miesto pilis. Vidurinis buvo storiausias ir tvirčiausias. Ant jo plevėsavo Dordmandų vėliava, gintaro akmuo baltame fone, Folkmarų varnas ir Ferburgo miesto vėliava, mėlyname fone pavaizduotas pilkas bokštas. Ferburgas tęsė senas tradicijas ir turėjo savo miesto vėliavą.
Jie judėjo toliau. Žirgų pasagos kalė grindinį ir skleidė ritmingą garsą, Karfaitas dairėsi po pilies teritoriją. Buvo keistai ramu ir tyku, tačiau už kiekvieno kampo buvo galima pastebėti tykančius karius. Jie stovėjo po vieną ar du, o už namo galėjo būti ir dar daugiau.  Jie prajojo sandėlį. Dar šiek tiek pajoję sustojo prie pilies. 
Prie medinių ir geležimi pakaustytų durų stovėjo du vyrai. Buvo apsirengę paprastai, rudais drabužiais, kailiniuotais apsiaustais, neginkluoti. Vienas senokas, palinkęs, kitas ne tiek susenęs, bet ir nebe  pirmos jaunystės, sudžiūvęs, atsikrenkštė ir nusispjovė. Abu buvo susigūžę nuo pliką mūrą plaikstančio vėjo. Jis pūtė nuo apačios jiems tiesiai į veidus. Pamatę artėjančius Karfaitą ir Ivą jie nustojo kalbėtis tarpusavyje ir raukytis, senasis suskubo išeiti į priekį:
-Lordai, leiskite paklausti kokiais tikslais aplankėte mūsų garbingąjį dvarą? Kas atvyko? Ir kaip atvyko?- jis atsisuko į savo pašnekovą ir patyliukais pakuždėjo- tie idiotai iš Kriliono įleidžia visus.
-Aš esu Karfaitas Faverlingas, atvykau karaliaus įsakymu iš Vestendo pas miesto burmistrą.
-Nuolankiausi atsiprašymai, lorde- jis linktelėjo, anas vyras įsitempė dar labiau ir čiupo durų rankeną- nepažinau jūsų, senos, pavargusios akys, sena atmintis- jis dar kartą nusilenkė- žinoma, prašome užeiti, leiskite pasirūpinti jūsų žirgais.
Praėjo penkiolika metų, aš ir pats jų neatsimenu.
Ivas patampė antakius, jį nustebino toks pataikavimas. Kita vertus jis vyko su Karfaitu ir turėtų pradėti pratintis prie tokių dalykų. Visas pasaulis bijojo šio elfo:
-Tiesa, dabar jus pamenu, lorde, nuolankiai atsiprašau už savo su metais paūmėjusį būdą.
-Ivai, keliauk su juo- davė nurodymą Karfaitas, o pats nušoko nuo žirgo ir pašoko per keletą laiptų pakopų lyg jaunuolis.
Vyras jam atidarė duris ir palenkė galvą. Kopdamas laiptais, Karfaitas nužvelgė nutolstantį Ivą, kurio žodžius dar spėjo nugirsti:
-Man praverstų ir naujos kelnės- greitai numetė jis.
Įėjus vidun prieš Karfaitą atsivėrė skliautuota menė. Kiekvienas skliautas leidosi į apačią pavirsdamas plona, išbalinta kolona atsimušančia į rūmų grindis. Tarsi siūlais būtų veriamas audinys. Grindis blizgino šlapiais skudurais čia buvę tarnai. Jų dėmesį akimirkai patraukė kaukšintys į grindis batai, bet visi greitai grįžo prie savų darbų. Keletas akių stebėjo Karfaitą, jos buvo nepatenkintos, jiems vėl teks šveisti tas pačias vietas, kurias neseniai blizgino.
Tai nebuvo pilis. Labiau priminė prabangius rūmus. Miglovaras pakeitė ne išorę, o vidų. Karfaitas praėjo menę. Čia sėdėjo keletas dvariškių, vyrai šnekučiavosi su moterimis. Jie akimirkai nutilo, o po to kalbėjo apie savo pasaulį. Pro lubų viršūnę krito šviesa, galėjai pamiršti, kad artėja žiema:
-Lorde- sustabdė jį pakumpęs veidas- atsiprašau už nemandagumą- pakėlė vyras antakį ir akimirką sustingo- lorde, Karfaitai, eikite paskui mane- jis labai pasistengė prisiminti Karfaitą- miesto burmistras vidiniame rūmų kieme. Sekite paskui.
Išeinant iš menės, juos išlydėjo ten dirbusių žmonių žvilgsniai.
Vidinis kiemas labiau priminė sodą. Ten pateko išėję į vidinę terasą, lydimi keletos kolonų papuošta terasa. Pats kiemas buvo apžėlęs iš pažiūros minkšta pievele. Visai kitas vaizdas nei, kad Grisfordo lygumose. Čia buvo pilna įvairiausių gėlių – rausvų, raudonų, baltų rožių, įvairiaspalvių lelijų ir žinoma tulpių, gintaru puoštuose vazonuose. Augo mėtos, nuo kurių gaiviai kvepėjo kiemelis, sienas, atsuktas į kiemą puošė vijokliai. Jie kaip voratinkliai leidosi žemyn ir kuteno pievą. Visus augalus kaip tik tikrino dvaro tarnai. Jie kruopščiai skabė ir lankstė šakeles ir žiedus.
Karfaitas įdėmiai apsidairė.
Viename kiemelio gale buvo trys taikiniai, kitame keli stalai su užkandžiais ir stebėtojais, kai kurie tokie pat stori kaip kiaulė kepama ant laužo. Visi jie stebėjo vieno, didžiulio vyro pasirodymą.
Miglovaras Dordmandas buvo gana aukštas, truputį tamsių plaukų, tik viršugalvis buvo tarsi nuplikusi sala. Stambi nosis, didelis smakras. Kaip dera veteranui ir buvusiam jaunam pramuštgalviui, per dešinįjį žandą tysojo keturi randai. Dėl to Miglovaras mėgo girtis, kad veidą subjaurojo lokys, kurį vėliau kartu užmušė su Gevinu Dupontu. Visa tai nutiko mūšio metu prieš sukilėlius vadovaujamus Griaustinio.
Burmistras dėvėjo ilgą, rudą apsiaustą, apsiuvinėtą kailiais, nuo pečių, kur iš abiejų pusių kabojo po tris paauksuotus bumbulus. Po apsiaustu dėvėjo ilgą, baltą mantiją. Priėjęs arti galėjai matyti didžiulio gintarinio vėrinio dalis ant kaklo.
 Tuo metu kaip kiemelyje sustojo Karfaitas, burmistras šovė į vieną iš taikinių ir pataikė tiesiai virš jo, į sieną. Strėlė atsimušė ir nukrito. Nepaisant to, lauke nuvilnijo plojimai. Karfaitas nusišypsojo pamatęs, kad taikiniuose tik viena strėlė, o bent dešimt, gulėjo išsimėčiusios visame kieme:
-Miesto burmistre, Miglovarai Dordmandai- kreipėsi Karfaitą atlydėjęs vyras- pas jus atvyko lordas Karfaitas iš Vesijos.
-Lordas Karfaitas?- jo balse suskambo nuostaba susimaišiusi su kažkiek baimės. Visų kitų veiduose dingo ta netikra šypsena, o plojusios rankos pasislėpė po stalais.
Jis visiškai manęs nesitikėjo, pagalvojo elfas.
Ne visi yra matę kaip atrodo Karfaitas, tačiau visi yra apie jį girdėję. Jis stovėjo kur atvestas, ne tokį Miglovaro balsą prisiminė. Jis buvo žemas ir galingas dabar perlūžo. Karfaitą tai privertė šiek tiek pakelti lūpų kampučius. Tada miesto burmistras atsikrenkštė, surimtėjo:
-Lorde Karfaitai, sveiki atvykę- jis prisiartino- koks malonus jūsų vizitas.
Tiksliau, koks netikėtas, perfrazavo Miglovaro pasisveikinimą Karfaitas.
Kieme rodos sumažėjo net ir žmonių, jie gavę progą atsitraukė pastebėję ir išgirdę kas toks stovi jų kieme. Liko tik tarnai. Vienas iš jų pagriebė iš burmistro lanką, kiti rinko strėles ir išnešė taikinius. Žmonių smarkiai mažėjo. Stovėti liko tik du:
-Miestas visiškai pasikeitęs, ne toks kokį atsimenu- atsakė Karfaitas..
-Jūsų čia seniai nebuvo- atsakė Miglovaras.
-Penkiolika metų ilgas laiko tarpas ar gi ne taip?
-Tu ir pasikeitęs- pastebėjo Karfaitas.
-Lorde?- jos akys baikščiai sužibėjo.
-Tu nutukai.
-Aš šiaurietis.
-Ne, tu nutukai, ar bepajėgi kovoti ir tarnauti karaliui?
-Visus šiuos metus taip ir dariau.
-Kur Lounbelgas?- sužaibavo Karfaito balsas.
-Lordas Lounbelgas išvykęs į apylinkes- Miglovaro balsas atsistatė, buvo vėl lyg mušamo būgno skleidžiamas žemas bumtelėjimas- jis dažnai taip sako, vyksta palaikyti karaliaus tvarkos. Juk jo tokia užduotis.
-Kurio karaliaus? Folkmaro ar Heimerholo?
-Žinoma vieno ir vienintelio karaliaus, Arhaifo Folkmaro, lorde- Miglovaras skambėjo užtikrintai.
-Tuoj jus įkurdinsime, lorde- įsitempė Miglovaras, jo balsas kiek atlėgo- turime daug tuščių puikių kambarių. Vertų lordo ir karaliaus patikėtinio. Kai atvyko toks svečias, juo būtina tinkamai pasirūpinti.
-Paruoškite man tinkamą kambarį ilgam pasibuvimui- nurodė Karfaitas- taip pat man reikės ir darbo kambario, norėčiau, kad jis būtų šalia. Atvykau ne vienas, su manimi kompanionas iš tolimų pietų, jis dabar rūpinasi mūsų daiktais arklidėse, norėčiau, kad gautum kambarį ir jam. Ir lai kambarys atspindi šiaurietiško svetingumo būdą.
-Žinoma, lorde, kitaip ir negalvoju- jis pritarė. Stebėjo elfą. Karfaito ranka buvo pakilusi iki kalavijo rankenos.
-Gražiai įsikūrei- apsidairė po kiemą- ar per daug nenutolai nuo savo miesto? Nepamenu, kad pilį saugotų tiek ginkluotų karių- jis lėtai pradėjo sukti ratus po terasą ir čia buvusį kiemą- būriai ginkluotų vyrų, saugomi beveik visi įėjimai. Ar barakai visada buvo tokie dideli? Kiek ten telpa vyrų?
-Jūs lorde, seniai čia buvote, žinoma, daug kas pasikeitė, žmonės nebe tokie geri ir dėkingi kokie buvo- atsakė burmistras ir įdėmiai stebėjo Karfaitą- barake mano žmonės iš tėvų žemių, jie užtikrina karaliaus tvarką ir vykdo mano nurodymus. Jie saugoja mieste tvarką.
-Gal jie tiesiog nusivylę valdžia- pasvarstė jis- ar tuo kas vyksta. Ar bijai Henriko? Ir todėl čia tiek tavo žmonių?
-Lordas Henrikas manęs nebaugina, tai mano miestas, mano žmonės, jis, tik dar vienas laikinas pasiuntinys- Miglovaras atkuto ir jo kalba buvo kitokia arba jis tik gerai vaidino. Jis pasirausė kišenėje ir ištraukė didelį sidabrinį žiedą ant kurio stūksojo nublizgintas gintaras.
Jį užsimovė. Matyt prieš tai trukdė šaudyti iš lanko.
-Aš irgi tik dar vienas laikinas pasiuntinys? Ar ne keista, kad jau du pasiuntinius čia karalius išsiuntė?
-Karaliui šis miestas svarbus- linktelėjo galva- jo dėmesys miestui suprantamas. Toks jis ir liks.
Ferburgas nuo pat taikos šiaurėje pasirašymo buvo svarbus miestas. Bene pats svarbiausias Folkmarų tvarkai palaikyti. Karfaitas gerai pamena taikos sąlygas su Grisfordu. Ferburgas turi tapti laisvu miestu. Laisvu ant popierius, o realybėje burmistru buvo skiriamas lojalus karaliui Folkmarui žmogus, kuris stiprintų miesto pajėgas ir apylinkes, užtikrintų Folkmarų tvarką, o esant reikalui stotų į karą Folkmarų pusėje ir užgriūtų Grisfordą iš dar vienos pusės. Ar Miglovaras buvo tam tinkamas? Karfaitas visada abejojo, bet tai buvo karaliaus sprendimas. Karfaitas dažnai galėjo pasakyti karaliui, kad šis klysta. Ne kartą taip yra sakęs ir nesusilaukęs už tai bausmės, tarp jų buvo didžiulis pasitikėjimas ir stiprus broliškas ryšys, tačiau dėl Miglovaro Arhaifas buvo nepalenkiamas. O tokių tvarką įrodančių ir laikančių miestų buvo ir daugiau. Ir jie visi buvo tarsi besiruošiantys išsiveržti ugnikalniai.
Vienas buvo Omelijoje. Ereharo pilis ir perėja įkaitais laikė aplinkines žemes. Pilies įgulą sudarė tūkstantis vyrų, pusė iš jų, elfų pėstininkai, stipriausi pėstininkai žemyne. Esant reikalui jie buvo pasiruošę blokuoti perėją, iš pietų pulti Sitriją, Luveniją ir Roveniją arba iš šiaurės užgriūti Omeliją. O įgūlai vadovavo Arhaifo pusbrolis Kleitonas Folkmaras. Silpnas lordas, bet tikras Efinduilėjos tikėjimo fanatikas ir dėl to Arhaifui labai tinkamas.
Sekantis buvo Sitrijoje, Laisvojoje įlankoje, Bordeno miestas, dar vienas miestas iš kurio Folkmaras greitai galėjo pradėti žygius į jam nepaklusnius kraštus. Šie strategiškai išdėlioti miestai leido karaliui išlaikyti savo įtaką. Pats Karfaitas išrinko Bordeną ir Ereharą, o Ferburgą pasirinko karalius todėl šį miestą ypatingai svarbu išlaikyti.
-Henrikas čia jau ilgą laiką- pastebėjo ir akylai nužiūrėjo burmistro veidą- ką gero jis čia nuveikė?
Miglovaro veidas galėjo išduoti, kad su Henriku jie nesutarė:
-Jūs galėsite paklausti lordo pats, aš jo darbų neseku- kalbėdamas apie Henriką, jis buvo agresyvesnis- ir raportų man jis neteikia.
-Būtinai norėsiu su juo susitikti- atsikvėpė. Barakų išplėtimas ir ginkluotų karių būriai galėjo išduoti, kad Miglovaras sunerimęs. Agresyvumas visada lydėjo pokalbius apie Henriką, bet Miglovaras buvo ramaus būdo. Gal jie susipyko ir dabar jis širsta vien paklausus apie Lounbelgą.
-Tai gi nieko gero nenuveikei- toliau kalbėjo Karfaitas.
Karfaitas pajudėjo link stalo prie kurio dar taip neseniai sėdėjo krūva žmonių. Burmistro jis nemėgo. Nemėgo ir visos Dordmandų giminės. Tai buvo išdavikiški, niekingi žmogeliai. Anksčiau ginklu tarnavę pirmiesiems šiaurės karaliams Heivenams, vėliau juos išdavusiems Heimerholams, tada Arhaifui Folkmarui. Nors tiesa, negalima pamiršti ir už tai Karfaitas bent jau, jiems niekada neatleis, Engirardų ir Folkmarų karo metu, tarnavo Engirardams, kai Rykštė Dorianas Engirardas buvo nugalėtas, Dordmandai staiga vėl iškėlė mėlyną, varno vėliavą. Karfaito manymu, per ne lyg lengvai Arhaifas atleido jiems šią niekšybę.
Sekdami paskui varną, vėliau kartu kariavo Esgarine ir Grisforde, padėjo pajungti Arnfordą Heimerholų žiniai, tada gavę malonę iš Arhaifo ir dovaną už tarnystę, jie tapo viena stipriausių ir turtingiausių šiaurės giminių. Kam jie tarnavo dabar? Kam iš tiesų tarnauja Miglovaras? Jis buvo čia pat ir pirštu trynė gintarą ant žiedo.
-Kaip jūsų kelionė, lorde?- įkyriai iš paskos sekė Miglovaras. Jo didelį sudėjimą galėjai jausti už nugaros.
-Ji buvo varginanti, nesu toks jaunas, kad ištverčiau tokią ilgą kelionę ir nejausčiau pasekmių- Karfaitas apėjo aplink stalą. Ant jo buvo primėtyta ir pridėta įvairaus maisto. Pagrinde riebaluose permirkę paukščiai ir kiaulės dalys- todėl prašau kuo greičiau parūpinti kambarį, norėčiau pailsėti. Taip pat, noriu, kad kitą dieną sukviestum miesto tarybą, pamėgink rasti ir Lounbelgą.
Atrodė, kad maistą išdraskė laukinių gyvulių gauja. Jie visi nutuko. Taika juos nupenėjo, prisiminęs čia buvusius ir pažvelgęs į burmistrą pagalvojo Karfaitas:
-Jūs visi ištvermingi ir stulbinantys, neabejoju, kad greitai atgausite visas jėgas ir būsite pasiruošęs toliau dirbti- jo balso tonas vėl pasikeitė, jis suabejojo ar pavadinti Karfaitą elfu, gerai žinojo, kad taip vadintis nemėgsta- bet jeigu norite, pakviesiu jums išminčių, jis parūpins jums gėrimo.
-Ne. Man nereikia nei tokios pagalbos, nei juolabiau noriu matyti išminčių,
-Lorde, vis dar nepasitikite mūsų išminčiais?
-Keistų senių sekta, niekada manęs nežavėjo ir nekėlė pasitikėjimo.
-Manfredas kitoks, naujų išminčių kartos.
-Pasakiau ne.
-Jūs teisus.
-Kažką man nori pridurti?
-Lorde, dėl tarybos. Nepavyks su ja susitikti. Visa miesto taryba ir vadai- nutilo- mieste jų beveik nelikę.
-Tu gi prakeiktas šito miesto burmistras, kaip įsakysi taip turi ir būti- dantimis sugriežė Karfaitas.
-Jie išvykę - pakartojo burmistras. Miglovaras išsidavė, kad praranda valdžią.
Karfaitas jau suprato, kad tai Henriko įtaka. Jis sėkmingai žlugdė Ferburgo valdymą:
-Kaip tada valdai miestą jeigu čia nėra tarybos ir visų vadų?- kilo klausimas.
-Jie retsykiais atvyksta patys, aptarti opiausių problemų, taip ir perduodu jiems nurodymus. Jų vizitai dažniausia sutampa su Henriko išvykimu.
-Dabar viską suprantu- linktelėjo galva Karfaitas.
-Lorde o koks jūsų tikrasis tikslas čia?- jo balsas skambėjo viltingai. Jis tikriausiai nujautė, kad galima tikėtis Henriko sutramdymo.
-Aš gavau laišką, kad čia reikia pagalbos- atsakė jis paprastai ir be užuolankų.
-Laišką?- nustebo Miglovaras.
-Taip. Nuo tavęs.
Miglovaras nurijo seilę, jo gomurys pasikilnojo:
-Bet iš visko ką matau, ne tu jį parašei- toliau kalbėjo Karfaitas.
-Ne, lorde, aš nerašiau, kas rašoma laiške?
-Jame prašoma išgelbėti miestą.
-Nuo ko?- toliau nustebęs buvo Miglovaras.
-Maniau, kad tu man pasakysi, juk laiškas nuo tavęs.
-Bet gi sakiau, kad ne aš jį rašiau- jo balsas suvirpėjo.
-Akivaizdu- sugrūmojo- tu žinai ne ką daugiau už mane.
-Apie ką jūs?
-Pirma leisk man įsikurti ir atgauti kvapą.