Žiema, apie save lengvai priminus šaltuku ir šlapiai drebiančiomis snaigėmis bei pilka purvyne, atsitraukė, lyg nebuvus. Žinoma, laikinai. Prašviesėjo trumputės gruodžio dienos - tokiomis akimirkomis ir šventinis šurmulys neatrodė toks varginantis - mielos atrodė ir žibančios parduotuvių vitrinos, ir girliandomis puoštos eglutės prie kavinukių, lemputėmis mirgantys nuosavi Žaliakalnio namukai. Sukirbėdavo ir Rutai kažkoks džiaugsmingo lūkesčio virpuliukas. Kūčios ir Kalėdos jai visad keldavo dvejopus jausmus - ir viltingo laukimo, ir vaikiško nusivylimo. Dar nuo to laiko, kai tikėjo Kalėdų Seneliu. Savaitė ar dvi iki švenčių dar mažutė Ruta pradėdavo mintyse prašyt Senelio dovanų - tai dviračio vasarai, tai pačiūžų žiemai. O slapčiausias noras, žinoma, buvo šuniukas - kaip tam Mažyliui iš pasakos apie Karlsoną… Bet po eglute visad rasdavo saldainių, apelsinų arba dar blogiau - dėžutę zefyrų. Viskas pasikeitė, kai gimė Radvilė ir moteris jau pati perėmė Kalėdų Senelio pareigas. Labiausiai nenorėjo nuvilti savo mažo žmogiuko ir jau nuo rudens pradėdavo atsargiaj ir krypgingai klausinėt apie dukros lūkesčius - juk  tas tikėjimo stebuklu laikas toks trumpas! 
 
Ruta grįžinėjo namo dar nespėjus pilnai sutemti ir tie mirgantys elektriniai varvekliais, žibantys sidabrinėmis instaliacijomis Žaliakalnio namukai jai priminė kažkokį prieššventinį amerikiečių filmą. Bet tai visai neerzino, tik kėlė nuotaiką. Ji jau planavo šventinio stalo dekoracijas, įsivaizdavo, kaip puoš savo namus - jau beveik ir laikas. 
Dar būtinai nuvažiuos pas mamą. Pas mamą ant kapų. Visad taip važiuodavo. Ne, tai nebuvo Rutos mamos mirties metinės - ji išėjo ankstyvą pavasarį, kai budo ir kėlėsi visa gamta. Ligos nualintas mamos organizmas neatlaikė to visuotinio atgimimo. O Ruta  taip buvo įpratusi - jau nuo paauglystės juodvi su mama visad žiemą prieš šventes važiuodavo į Eigulių kapines. Ten šlaite, po didžiule egle kukliai glaudėsi nedidelis pamiklinis akmuo su užrašu - Stefanija Divonisaitė. Be mirties ir gimimo metų. Rutos mama atkakliai nieko nepasakojo dukrai apie tą moterį. Ir tik daug vėliau, jau sunkiai sirgdama, pasiprašė, kad ir ją ten palaidotų. Šalia Rutai nepažįstamos Stefanijos. Akmeny iškalė dar vieną vardą - Rudite - kaip ir paprašė Rutos mama. Be pavardės, be gimimo ir mirties metų. 
Ruta į kapines mėgo važiuoti viena. Ypač žiemą, ypač tokiomis šviesesnėmis dienomis. Ir, bėgant metams, vis ilgiau ten užsibūdavo. Ir šį kartą moteris apsirengė šilčiau, kad galėtų pabūti ilgėliau. Ji prisėdo ant senučio paklypusio, kažkada, matomai žaliai dažyto medinio suoliuko. “Matai, mamyt, jau reiktų ir ankapį patvarkyt, ir tvorelė ne šiuolaikiška, - mintyse kalbino mamą Ruta, - bet kad labai nenoriu. Man taip miela, kai viskas taip, kaip buvo prie tavęs. Tu jau nepyk - aš taip ir paliksiu, gerai? O Radvilė, žinok, nori būt programuotoja. Užsispyrė. Aš neatkalbinėju, bet nematau jos sėdint prie kompiuterio. Nematau ir tiek - na, niekaip jai tai netinka. Bet tik aš taip galvoju, Laimis sako - tai labai perspektyvu ir įvairu. Kad tai daug iššūkių reikalaujantis nenuobodus darbas. Neatkalbinėju, bet truputį gaila, kad Radvilei visai ne prie širdies biologija. O ar aš tau pasakojau, mam, kad Radvilei labai patinka jos vardas - štai kaip gerai išrinkai! Ir iš tavo raidės mes visos trys - Rudite, Ruta ir Radvilė. Man tai taip gražu. Ir tau? Turbūt taip ir norėjai.” Ruta žiūrėjo į didžiulės eglės viršūnę - o ji vis tokia ir tokia, kiek prisiminė, visad rėmė dangų, metė ilgą šešėlį ir vis bandė versti ankapinį akmenį. Jokia gėlė po ja neaugo. O Ruta ir nesodino. Mama kažkada irgi nesodino. “ Gerai, mam, šalta darosi. Eisiu. Šventės ir vėl artėja. Laukiu jų. Ir vėl būsim trise - gera taip - Radvilė, Laimis ir aš. Kažkada irgi trise buvom, pameni? Tu, Laimis ir aš” 
Temo greit, šalo. Ruta kiek pagalvojus žvakutės neužpūtė - tegu. Dar minutę pastovėjo, giliai įkvėpė - taip laisvai, su pasitenkinimu. Gera jai čia buvo, gera. Kapinės Rutos niekad negąsdino, neslėgė. Tai buvo viena iš tų vietų, kur galėjo būti atvira, laisva. Tikra. Neskubėdama pakilo į kalną, sėdo į mašiną. Pradėjo snyguriuot. Žiema grįžo.
Neįprastas buvo Rutos santykis su mama. Niekada nemačius savo tėvo, Ruta anksti neteko ir mamos. Na kaip anksti – ne mažutė, ne vaikas, bet mama išėjo ne laiku, dar tikrai jauna. Kita vertus – ar kas nors palieka mus laiku? O Ruta tuo metu kažkodėl neišjautė tos netekties kaip nors labiauskaudžiai ar tragiškai – dėl ko daug vėliau labai krimtosi, jautė ir gėdą, ir kaltę. Būtent – kaltę. Mama susirgo, kai Ruta buvo dar rezidentė. Medikė. Onkologiją mamai diagnozavo atsitiktinai, pradinių stadijų ir nepažengusią. O Rudite netikėtai pareiškė –“Nesioperuosiu! Kaip aš atrodysiu – visa kreiva, be vienos krūties! Menkas tas guziukas, ką jis man? Yra visokių žolelių, yra liaudiška medicina, žolininkės protingos, patikimos...” 
Kodėl, kodėl tuomet Ruta nebuvo mamai griežta, kodėl neišreikalavo, kad Rudite gydytųsi? Juk ji buvo jau beveik gydytoja! Ką beveik – gydytoja rezidentė, tik dar abejojanti savo žiniomis, nors ir puikiai besimokanti. Bet ne, ji dar nebuvo pratusi iš žmonių ko nors reikalauti, juolab iš mamos. Ruta buvo neseniai ištekėjusi, visa širdimi ir protupasinėrui į savo meilę Laimiui. Ji dar skraidė.Jaunatviškas nerūpestingumas, džiaugsmas tiesiog tryško daugiaspalviu  fontanu su muzika. O netrukus pajuto, kad laukiasi. Rutai atrodė, kad mama žino, ką daro, ji lengvabūdiškai pasitikėjo brandžios moters sprendimais. Ir Rudite kruopščiai plikino močiučiųžolininkių paskirtas arbatas, iš kažkur parsivežė ryklio kremzlių užpilo – tuo smardžiu skysčiu pradviso visas jos šaldytuvas. O liga progresavo stebėtinai greitai. Sebėtinai. Ir kai iki Rutos vaiko gimino liko keli mėnesiai, buvo aišku, kad viskas prarasta, kad jau vėlu. Rudite tik išrinko anūkei vardą – Radvilė. Ir mirė  savaitę nesulaukus jos gimimo – ankstyvo pavasario rytą. O Rutai reikėjo su tuo pasilikti ir gyventi. Taip, pradžioj ji į viską žiūrėjo kažikaip nepateisinamai lengvai, visas mintis buvo užėmęs vaikas ir neištirtas, vis ką nors gražiai naujo pateikiantis šeimyninis gyvenimas. Bet augant Radvilei, augo ir kaltės jausmas. Pradžioj jis buvo toks mažytis, tik karkartėmis nemaloniai paskrebindavo kažkur paširdžiuose, o vėliau vis sunkiau ir sunkiau pavykdavo jį nuvyti. Ruta vis stengėsi ir stengėsi nustumti įkyrią kaltę. Kol galų gale pripažino. Ir nepalengvėjo net tuomet, pripažinus ir priėmus. Nepalengvėjo. Dar kartą susitaikė su netektim Ruta tik daug vėliau, kai išmoko su mama kalbėtis. Ten, po egle. Vieną kartą jos taip sutarė - Ruta ir Rudite. Kapinėse.
Ruta, padirbusi kelis metus gydytoja onkologe, suprato, kad nebenori gydyti. Nebegali, neturi jėgų neišgydyti..