Devintas skyrius. Dangiškieji rūmai

Lorena sustojo prie Dangaus karalystės vartų Ragnaro mieste ir apsidairė. Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, nors įprastai čia virte virdavo gyvenimas. Tačiau dabar nebuvo laiko apie tai galvoti, kai priešais ją atsivėrė Šviesos stulpas, švytintis švelnia melsva šviesa. Prasibrovusi pro jį, moteris susidūrė su apsauga, bet tai netrukdė, sargybiniai jau seniai ją pažinojo, juk eidavo pro čia daugybę kartų, kai reikėdavo tvarkyti bendrus karalysčių reikalus. Bet šį kartą ji planavo vykti iškart į Dangiškuosius rūmus, kuriuose gyveno Persėjas su savo žmona Šiva. Jau labai seniai ten lankėsi, tikriausiai prabėgo dešimtmetis, bet tikėjosi būti priimta svetingai. Orionas, Dangaus karalystės sostinė, per tą laiką spėjo ženkliai pasikeisti, tačiau ji vylėsi, jog rūmai bus išlikę tokie patys ir nereikės iki jų eiti pėsčiomis.

Neklydo – teleportuotis pavyko greitai ir lengvai. Pramerkusi akis Lorena nužvelgė rūmus nuo viršaus iki apačios. Iš išorės jie atrodė kur kas įspūdingiau, nei ji prisiminė. Aukšti bokštai su plačiais arkos formos langais stiebėsi į giedrą, be debesėlio dangų, o ažūriniais balkonų turėklais vijosi tankiai suaugusių smulkių lapų vijokliai. Kai kurie iš jų buvo tokie ilgi, kad leidosi per turėklus iki žemesnių aukštų. Moteris nuskubėjo tiesiu plačiu taku, iš abiejų pusių apsodintu žaliuojančiais kiparisais ir margaspalvių gėlių krūmeliais. Netoli įėjimo, prie storomis kolonomis atremto piramidės formos stogo, ramiai čiurleno fontanas, kurį aplenkusi ji užlipo laipteliais ir pagaliau sustojo prie milžiniškų medinių durų. Iš abiejų pusių kabėjo po žibintą, kad naktimis čia nebūtų tamsu. Pabeldusi į duris, ji minutėlę laukė, bet niekas nepasirodė. Pagalvojusi, kad neišgirdo, pabeldė dar kartą ir patraukė į save rankeną. Durys buvo atrakintos, tad nedrąsiai įėjo į vidų.

– Ar kas nors yra namuose? – garsiai pašaukė ji, žengdama keletą žingsnių į priekį. Staiga pajuto kažką už nugaros, bet nespėjo apsigręžti ir pamatyti, kas ten – oru nuskriejo strėlė ir įsmigo jai petį. Surikusi iš skausmo, moteris suklupo ant grindų.

– Altayrai! – šūktelėjo vaikiškas balsas netoliese. – Sulaikyk ją, kad nepabėgtų!

Lorena visiškai nesusivokė, kas atsitiko. Vienas iš užpuolikų šoko ant jos, o kitas, mažesnysis, laikėsi užnugaryje. Moteris bandė nustumti vyresnįjį, tačiau jis buvo per stiprus.

– Paleisk! – visu balsu sušuko ji, nekreipdama dėmesio į strėlę, kuri smigo vis giliau.

– Nepaleisk jos, Altayrai, mes ištempsime tą raganą iš čia!

Bandydama ištrūkti, Lorena sukaupė galias ir smogė, kur pakliuvo. Vienas iš jų aimanuodamas atsitraukė, o kitą ji nustūmė pati, ir tik tada galėjo geriau į juos įsižiūrėti. Jie tebuvo dar vaikai. Apsirengę vienodai – baltomis kelnėmis ir kailinėmis liemenėmis, abu su juodais kaip derva plaukais, bet iš veidų nepasakytum, kad broliai.

Tuo metu ant laiptų šmėstelėjo šviesi rūmų karalienės figūra.

– Arėjau? Altayrai? – suraukdama antakius ir mėgindama suprasti, kas vyksta, griežtai kreipėsi ji. – Ką jūs čia darote? Juk tai Vyriausioji pranašė!

Išgirdę jos balsą, vaikai išsigandę susižvalgė.

– Vyriausioji pranašė? – nieko nesuprasdamas vyresnysis nužvelgė Loreną. – Tuomet kodėl jaučiu iš jos sklindančią negatyvią energiją?

– Praleiskite ją, – vis dar taip pat griežtai paliepė Šiva.

– Bet... – išlemeno jaunesnysis berniukas.

– Tučtuojau! – valdingai pabrėžė moteris, įsitvėrusi laiptų turėklų. Tą pačią akimirką prie jos pasirodė ir Persėjas.

– Jie ją sužeidė? – persigandęs jis puolė prie Lorenos, norėdamas jai padėti, o Šiva tik sunėrė rankas ant krūtinės, rūsčiai žvelgdama į nusikaltusius vaikus.

– Pirmiau reikėjo išsiaiškinti, ko ji čia atvyko, – tarė ji, bet balsas jau nebebuvo toks griežtas. – Nuveskime Loreną į menę, reikia ja pasirūpinti.

Lorena iš lėto ėjo į priekį erdviu, kilimu išklotu koridoriumi, prilaikoma Persėjo ir jo sūnaus Arėjo, kol galiausiai jie pateko į menę. Vyras padėjo jai prisėsti ant sofos, o Arėjas skubiai atnešė vandens ir keletą storų audinių išvalyti kraujui.

– Jeigu būčiau žinojusi, kad jūsų vaikai saugoja įėjimą, būčiau elgusis atidžiau, – apgailestavo pranašė.

– Nieko baisaus, – ramino ją Šiva. – Jie patys kalti, kad tave užpuolė. Atsiprašau už nesvetingą priėmimą.

– Man viskas gerai, tik gal galėtumėte greičiau ištraukti tą strėlę?

– Taip, žinoma. Gerai, kad dar nebuvo užnuodyta...

Po šių žodžių Lorenos veidas išblyško, bet Šiva to nepastebėjo ir toliau ramiai stovėjo savo vietoje, o Persėjas priėjo arčiau, ruošdamasis ištraukti strėlę. Privalėjo veikti greitai, nes tai padaręs turės iškart gydyti žaizdą, kad moteris nespėtų per daug nukraujuoti. Kad ir kaip buvo nemalonu, jis praplėšė ir taip jau sudarkytus drabužius ir tvirtai suėmė strėlę, o kai Šiva priartėjo prilaikyti Lorenos, patraukė ją į save. Garsus riksmas užpildė patalpą, bet to nepaisydamas jis nė akimirkai nesustojo. Guodėsi tuo, kad strėlė nekliudė gyvybiškai svarbių organų ir pavojus gyvybei negrėsė. Vos tik antgalis pasidavė, Arėjas kartu su tėvu puolė gydyti žaizdos, juk iš dalies buvo kaltas dėl to, kas nutiko, tad norėjo kažkaip atsilyginti.

– Na štai, – atsikvėpęs Persėjas rūpestingai nuvalė kraują, tikrindamas, ar nepaliko įbrėžimo. – Žaizdos nebėra, bet turėsi saugotis, oda toje vietoje kurį laiką gali būti jautri.

– Ačiū už pagalbą, – sukuždėjo moteris, prie savęs glausdama tai, kas dar liko iš suknelės. – Durys buvo atrakintos, kviečiau jus, bet niekas neišgirdo, o jie užpuolė mane iš pasalų...

– Nereikia teisintis, – švelniai nusišypsojo Persėjas. – Altayrai, pakviesk tarnaites, kad viską čia sutvarkytų. Ir pasakyk atnešti naujų drabužių viešniai.

Berniukas krūptelėjo, bet tik linktelėjo ir skubiai paliko menę.

– Taigi, Lorena, sakyk, ką čia veiki po tiek metų? – kreipėsi į ją Šiva.

– Atvykau dėl Žinos, galbūt ji padėtų mums išgelbėti Gordoną.

– Gordoną? – apstulbo Persėjas. – O kas jam nutiko?

– Tiksliai nežinome. Jį užpuolė Melburnas ir sunkiai sužeidė, bet kažkas trukdo išgydyti jo žaizdas ir dėl to jis jau kurį laiką nepabunda. Pamaniau, kad galbūt Žina galėtų išsiaiškinti.

– Taip, be abejo galėtų, – Persėjas susijaudinęs ėmė vaikštinėti po menę. – Neleisiu, kad jam kas nors nutiktų, daugiau niekada nepaliksiu jo vieno bėdoje.

Lorena sutrikusi pažvelgė į Šivą.

– Jie broliai, – paaiškino toji. – Persėjas ir Gordonas.

– Tikrai? Kaipgi anksčiau to nežinojau?

– Mes jau ilgą laiką nebendravome, tad mažai kas žino, – pagaliau nustodamas vaikščioti tarė Persėjas.

– Ką gi, jeigu viskas aišku, grįžkime prie reikalo, – įsiterpė Šiva. – Žina šiuo metu ne rūmuose, tad teks ją teleportuoti.

– Aš galiu tai padaryti, – atsiliepė visą laiką tylėjęs Arėjas. – Ji sakė, kur tiksliai išvyko.

– Gerai, – sutiko Persėjas. – Bet paskubėk.

Vaikinas nedelsdamas paliko patalpą. Tuo metu Lorenos žvilgsnis nukrypo į menėn sugrįžtantį Altayrą, kuris prieš tai išėjo pakviesti tarnaičių.

– Tiek daug laiko čia nesilankiau, net sunku tuo patikėti, – prakalbo ji. – Visada aptardavome tik svarbius reikalus, nežinojau, kad turite penktą vaiką.

– Altayras ne mūsų sūnus, – skubiai paaiškino Šiva. – Kažkas dar visai mažą paliko jį prie rūmų durų, todėl nuo šiol jis priklauso mūsų šeimai. Be to, Altayras neturi jokių ypatingų galių, tad kartu su Arėju mokosi šaudyti lanku. Vaikas negali nustygti vietoje, visada kažkuo užsiima. Nesuprantu, iš kur pas jį tiek energijos...

– O jūs niekada nebandėte surasti jo tėvų?

– Bandėme, bet jų pėdsakai jau seniai atšalo, galbūt jie net ne iš šios karalystės, o ieškoti kitose būtų per daug darbo. Altayras ir pats sakė dėl to nesivarginti, jam gerai ir čia, juk vis dėlto, jei tėvai norėtų jį susigrąžinti, būtų čia sugrįžę.

Lorena, žinoma, pritarė jos žodžiams, o netrukus pasirodė tarnaitės, todėl nenorėdami joms trukdyti, jie persikėlė į svečių kambarį. Lorena šiek tiek nenoriai sutiko pasikeisti drabužius. Pasimatavusi ir išsirinkusi geriausiai tinkančius, ji prisijungė prie kitų, laukdama, kol grįš Arėjas su Žina.

– Taigi, kur jūs dabar apsistoję? – prisėdęs ant sofos kreipėsi į ją Persėjas.

– Jeigu nori žinoti, kur Gordonas – jis šiuo metu Azryate, ten jį prižiūrime kartu su Eliza ir Arela. Su mumis yra ir Goda, juk nenorime palikti jos vienos be tėvo.

– Taip, buvau visai pamiršęs, kad jis turi dukterį... – nesmagiai nutęsė jis. – O kaip ji laikosi? Paskutinį kartą matėmės, kai buvo dar visai maža, tikriausiai manęs net neprisimena.

– Atsižvelgiant į dabartinę padėtį, Godai viskas gerai. Taip pat, kaip ir Gordonas, ji nori tapti žyne ir netgi jau pradėjo mokslus.

Persėjau žiojosi kažką pasakyti, bet jo dėmesį atkreipė atidaromos durys, pro kurias įturseno ir pati Žina. Lorena niekada nebuvo jos mačiusi, tad šiek tiek nustebo, kad ji dar labai jauna, o jau tokia įgudusi su magiška energija. Juk ne kiekvienas turi tokį talentą, kitiems prireikia labai daug metų, kol išmoksta kontroliuoti savo galias. Tačiau dabar rūpėjo ne tai, tad Lorena tik kantriai laukė, kol galės su ja pasikalbėti ir parodyti Gordoną. Einant tolyn, ilga žalsva Žinos suknelė šlavė kilimą ir teko ją prilaikyti, o kaštoninės garbanų sruogos krito ant siaurų pečių, nors buvo tvirtai susegtos ant pakaušio. Bet galiausiai pasiekusi Dangaus karalystės valdovus, jaunoji moteris žemai nusilenkė, rodydama jiems savo pagarbą.

– Arėjas sakė, kad jums reikia pagalbos, – atsitiesdama prakalbo.

– Keliausi su Lorena į Azryatą ir padėsi Gordonui, – trumpai teištarė Šiva. – Ji tau viską paaiškins, ruoškis kelionei.

– Galiu teleportuoti, geriau žinau, kaip atrodo Azryatas, – įsiterpė Lorena.

– Keliausiu kartu, noriu pamatyti, kokia tiksliai Gordono būklė, kitaip nenurimsiu, – Persėjas pakilo nuo sofos ir kreipėsi į žmoną: – O tu nesijaudink dėl manęs, greitai grįšiu.

– Susitiksime vėliau, – atsisveikindama nusišypsojo Žina. – Nežinau, kiek laiko užtruksiu, priklauso nuo to, kaip jausis Gordonas.

Lorena taip pat pakilo, o Persėjas ir Žina ruošdamiesi teleportacijai įsikibo į ją. Banguoti jos plaukai išsipūtė nuo sukilusio vėjo, ir netrukus juos pagavo šviesos verpetas...