Namo Ruta ėjo keistai pakilioje nuotaikoje. Ji dažnai iš klinikų namo eidavo pėstute – sąmoningai paskaičiuotas puvalandis gryname ore. Apie skėtį moteris retai kada prisimindavo. Oras buvo visiškai nepakenčiamai bjaurus – didžiulės šlapios snaigės tarsi pikti, šalti gruodžio spjūviai dribo ant šaligatvio, ant Rutos ir tuoj pat tirpo. Bet jos tai visai neerzino – net visai peršlapę batai buvo nė motais. Moteris ir vėl nepataikė apsiauti pagal orą. Tačiau šiandien tas kvietimas į vakarėlį jai  netikėtai sužadino malonius jaunystės prisiminimus – vis rečiau begrįžtančius, vis giliau begrimzdančius užmarštin. Vaje, kaip seniai jie su Laimiu buvo išėję kur nors pasilinksminti, prasiblaškyti. Didžiausios pramogos kartu – tai vis retesni savaitgaliniai Moncės pavedžiojimai  Žaliakalnio gatvelėmis. Dar prieš keletą metų, kai jų Monsinjorė buvo visai  jauna kalytė, Ruta su vyru kiekvieną savaitgalį sukdavo jaukiomis gimtojo rajono gatvelėmis – Gėlių ratu, Minties ratu, Mateikos, Kudirkos gatvėmis ir atgal. Jie turėjo tokį  keistą lyg ir slaptą jųdviejų žaidimą – žvilgčioti į svetimus kiemus ir planuoti, ką ten pakeistų, jeigu staiga kiemai taptų jų nuosavybe. Ko tik ten nepriplanuodavo – ir baseinų, ir žiemos sodų, alpinariumų. Savo fantazijose jie statė priestatus, keitė stogus, veisė sodus. Ruta su Laimiu net susiginčydavo! Bet paskutiniu metu Ruta savaitgaliais dirbo su mokiniais. Ovali įstiklinta terasa buvo paversta šviesiu darbo kabinetu, kuriame ir vyko pamokos. Vis dažniau Moncę išvesdavo vienas Laimis. Ir vis ilgiau trukdavo jųdviejų su šunele pasivaikščiojimai.

Namie Rutą pasitiko vyras, jis padėjo nusivilkti visiškai šlapią striukę, tyliai nusistebėjo – kaip ji taip neapdairiai apie skėtį nepagalvojo. 

- O tu žinai, kažkuomet po Naujų, greičiausiai sausio gale, mūsų laukia vakarėlis! Įsivaizduoji? 

- Nesupratau... Vakarėlis? – Laimio veide ji pamatė tik nuostabą, bet tikrai ne džiaugsmą, kurio tikėjosi. 

- Ogi taip – mano darbo kolektyvo. Na, turbūt  kelių labiau giminingų laboratorijų darbuotojų. Su antrom pusėm, - Ruta žaismingai šyptelėjo.

- Ir daug žmonių bus? Aš gi nieko ten nepažįstu.  

- Tu žinai, o aš ir nepaklausiau... – Ruta ir pati tik dabar susigriebė, kad nieko smulkiau neišsiklausinėjo, – Bet koks skirtumas, Laimi! Na nebus gi būrio žmonių, mūsų koletyvai nedideli. Nepyk, kad neatsiklausiau tavęs. Na, reikėjo tuoj pat atsakyti dėl teatro bilietų ir be to... aš ir neabejojau, kad tu sutiksi. Na, Laimi, pagalvok – kada kur mes buvome? Kad taip kartu... Kad dviese...

- Bet mes nebūsim dviese. Mes būsim tavo kolektyve. 

- O mes gi galim būt taip, kaip panorėsim.Galėsim ir nieko aplink nematyt, jei taip norėsis, o galėsim  šėlt ir šokt, jei bus nuotaika. Atsimeni, kaip būdavo? Laimi, ar atsimeni? Ar sensti, vyre mano, – nusijuokė Ruta, – eime, padarysiu  mums kavos, noriu sušilti. Sėsk už stalo, aš pasirūpinsiu, – Moters nepaliko ta šventinė, pakili nuotaika, norėjosi juokauti, šypsotis, dovanoti kokias nors malonias smulkmenas – kad ir puodelį kavos savo vyrui – su meile. 

Ruta spintelėje greit išrinko Laimio mylimiausios Gvatemala kavos pupelių, subėrė į kavamalę. Po virtuvę pasklido sodrus, bet minkštas, aksominis su vynuogių poskoniu aromatas.

- Nori, aš kavos džiazvoje išvirsiu? Pameni, kaip bendrabutyje? Su krisleliu druskos – turkiškai.  Tu sėdėk, sėdėk. 

Ruta, užlipusi ant taburetės, viršutinėje spintelės lentynoje dėliojo tuščias plastikines dėžutes, nenaudojamus virtuvinius rakandus – ieškojo „džiazvuko“, naudoto gal tikrai tik studentavimo  metais.  Laimis tuo metu paserviravo stalą – paprastai, vyriškai, tik kavai – lėkštutes ir puodelius.

      - Nors staltiesėlę kokią patiestum, - nusijuokė Ruta. Kitą kartą ji gal papriekaištautų ar net pasišaipytų, o dabar norėjosi tik juoktis.

Kelios minutės, seniai primiršta kavos virimo procedūra ir kvapnus,  juodai sodrus gėrimas garavo ant stalo. Taip, po mažučiais turkiškais puodeliais jau buvo patiestos plonytės veltos vilnos staltiesėlės, tokios žiemiškai minkštos  ir derančios prie žvakės šviesos jaukumo – Ruta pasirūpino.

Netikėtai net pati sau, moteris pastūmė savo puodelį arčiau Laimio, persėdo greta pati. Ant sienos mirgančioje žvakės šviesoje šoko neryškūs juodviejų šešėliai. Kiek baigūs ir kažkokie fantastiniai. Toksšokis mezgėsi, skleidėsi ir kažkurioj slaptoj Rutos sielos kertelėj, provokavo ją ir kaitino. Laimis šypojosi. Jis pamiršo tą keistą kvietimą į vakarėlį, vyras tik matė valiūkiškai raustelėjusią  savo žmoną, žiburiukus jos žaliose akyse.

- Eime? Dabar iškart... – Laimis apkabino Rutą., – Aš tave nunešiu.

- Gal... ne... Radvilė gali grįžt, kažkaip mes taip, aš nesitikėjau.

- Na, kaip tada? A?

Ruta pabandė švelniai atstumti Laimį. Viduj taip, kažkas ją kvietė pirmyn, į miegamą, pasiduot stiprioms vyro rankoms, o kitos stipresnės jėgos stabdė, rišo rankas ir kojas neryžtingumu. Kodėl ji taip? Kur tas impulsyvumas, jos buvęs jaunatviškas impulsyvumas?

Laimis paleido Rutą ir tyliai nuėjo pabaigti gertkavos. Užpūtė žvakę ir uždegė virtuvėje šviesą.

- Laimi, mes kitąkart, pažadu. Aš kažkaip nepasiruošiau, netikėta taip. 

- Viskas gerai, motin, viskas gerai, – Laimis nusišypsojo ir apkabino Rutą per pečius. Moteris pajuto staigų ir stiprų jo rankų spustelėjimą. Po akimirkos vyras ją paleido, paskubom apsirengė, pasikvietė Moncę ir išėjo. 

Ruta po truputį, neskubėdama gurkšnojo atvėsusią kavą. Ji nesuprato, kas čia įvyko. Jautė apmaudą ir gailestį, kad nepasidavė tam staiga užgimusiam momentiniam geismui, sustabdė save,žengusi vos kelis žingsnius – pati to nenorėdama.Moteris su apmaudžia šypsena įsivaizdavo, kaipLaimis ją neša į miegamąjį, kaip jie paskubom rengiasi, juokiasi, meta po kojomis drabužius ir šoka lovon. O gal kaip tik viskas kaip lėtam šokyje – neskubant, neatitraukiant viens nuo kito akių, su pasimėgavimu atsegant kiekvieną sagutę. Vieną paskui kitą, iš lėto... Rutai nejaukiai suspaudė pilvo apačią – turbūt įsižeidę, nieko nesupratę drugeliai, – šyptelėjo sau. Kodėl ji taip, kodėl gundė, viliojo, o po to kaip nekalta mergaitė astūmė? Atsitraukė. Juk tikrai – viliojo ir švelniai provokavo savo vyrą artumui. O tas jų artumas paskutiniais metais buvo virtęs tik kažkokiu planiniu, buitiniu suartėjimu. Kaip ir visa jos rutina – maloniai saugi, rami ir nekeliati didesnių aistrų. Be drugelių. O šįvakar taip viskas gražiai bandė užgimti iš naujo. Savaime, spontaniškai. Kodėl, kodėl ji savy užgniaužė tą jausmą?  

Už valandos iš dainavimo pamokų parėjo ir Radvilė.