Santrauka:

Dalimis

-3-

Tuomet Ruta buvo sėkminga mokslinė darbuotoja. Ji vadovavo vienai iš daugelio Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto laboratorijų. Rutai patiko ir sekėsi viskas – ir mokslinė tema, kurią ji nagrinėjo, ir nedidelis pedagoginio darbo krūvis – studentai buvo žingeidūs, žinantys ko nori ir dažniausiai pasiruošę paskaitoms. Sovėdama priešais auditoriją, ji mėgavosi dėmesiu, Rutai patiko matyti į ją atkreiptas studentų akis. Ir visai ne dėl taip pamaloninamos jos savimeilės – moteris paprasčiausiai taip įprasmino savo daugiametį darbą – iš pradžių laboratorijoje prie mikroskopo, prižiūrėdama kultūras Petri lėkštelėse - savo šiltnamius, kaip ji vadino, po lašelį titruodama jai vienai žinomus tirpalus, po tas pačias mikroorganizmų kultūras bandydama neutralizuoti antibiotikais - taip keliais žodžiais ji galėtų apibūdinti savo iš pažiūros nuobodžią veiklą ne akademinėje aplinkoje, prie pietų stalo ar prisistatydama kokioj nors ekskursijoje. Nors tokiais atvejais ji bevelydavo neprisistatinėti. O studentams, būtent studentams Ruta juk galėjo atskleisti visas savo darbo subtilybes, prasmes, smulkmenas. Ir svarbiausia – matyti susidomėjimo atsaką. Paskaitų ji turėjo nedaug, lygiai tiek, kiek tai dar teikė malonumą, nenusibosdavo ir netrukdydavo dabar jau vadovauti laboratorijoje vykdomiems darbams.
Anksčiau ji namuose ruošdavo mokinius valstybiniam biologijos egzaminui – korepetitoriavo po darbo universitete, bet covido  karantino metu praėjo dirbti nuotoliu ir toks mokytojavimo būdas patiko tiek jai, tiek mokiniams. Mokinių daugėjo, jų atsirado ir iš kitų miestų, kitų rajonų. Darbo taip pat ženkliai padaugėjo, bet Ruta tarsi užbūrė tas nenustojantis suktis jos užimtumo ratelis, jai patiko bėgti, lėkti, meistriškai laviruoti tarp kelių darbų ir visur suspėti. Moteris jautėsi tokia reikalinga ir reikšminga. Ir tarp viso to darbų maratono Ruta visai nesunkiai rasdavo laiko draugėms. Draugės. Tai buvo lyg visai atskira būties dalis, kartkartėmis lyg iš praeities,  iš kažkokio lygiagretaus pasaulio atklystantis gyvenimo tarpsnis. Fundamentalus, branginamas, nejudinamas. Žinoma, susitikimai buvo retesni, bet dabar labiau laukiami, geriau apgalvoti. Gal ir mažiau spontaniškumo buvo jos gyvenime, bet nuolatinė veikla tikrai neleido atsipalaiduoti, aptingti ar pradėti abejoti nusistovėjusio gyenimo tempo ir būdo teisingumu. Tam paprasčiausiai nebuvo laiko.    
Žinoma, buvo ir šeima. Ir tai buvo svarbiausia ir nekvestionuojama Rutos vertybė. Graži šeima. Ruta jautė, ji tiesiog buvo tuo tikra – viskas gerai jos šeimoje. Tiesiog pavydėtinai gerai. Dukra, skaityk, užaugo – gera mergaitė. Ir augo ji dabar jau kaip ir pati savaime, ypatingo dėmesio nereikalavo, bendraudavo su draugais, išlėkdavo kur į miestą su bendraklasiais – visad pasisakydavo kur, kada sugrįš.  Na, kaip ir visi  paaugliai ji kartais maištaudavo, bet kažkaip švelniai, tausojančiai tėvų kantrybę, lyg bandydama ribas, o po to vėl atsitraukdama. Su Radvile, neskaitant buities, kelių žodžių apie mokslą, muziką aš eilinius rinkimus, mama beveik ir nepasišnekėdavo. Ruta, nors ir miglotai jausdama, kad negrįžtamai netenka kažko labai svarbaus, pervargus nuo amžino lėkimo, nuo darbo, kuris, jau vos tilpdamas laike, keitė benubėgantį antrą ar trečią užsiėmimą, pasiduodavo tam apgaulingai laikinam patogumui grįžus namo nieko nebematyt, nebegirdėt, įsišaknyti sofoje, įnikti į knygą arba į socialinius tinlus telefone – nevykusį bendravimo pakaitalą. Moteris džiaudavosi tyla ir ramybe – Radvilė iš savo kambario išlįstavo tik būtinam reikalui prispyrus, ten buvo jos tvirtovė. Arba urvas, kaip juokaudavo tėtis.
O vyras... Vyras buvo jau gyvenimo patikrintas, jų ryšys buvo aiškus ir stabilus, nusistovėjęs ir be netikėtumų. Su Laimiu visgi daugiau nei dvidešimt metų buvo kartu – ne juokas. Gal pirmus dešimt metų jie gludinosi, derinosi, taikėsi viens prie kito. O taip, kartais būdavo visko, subirdavo jų šeimyniniai krumpliaračiai, išsimušdavo iš takto. Bet paskutinį dešimtmetį viskas nusistovėjo gražioje, darnioje rutinoje. Meilė? Turbūt tai ir buvo meilė, tokia rami dabar, tekanti lygiai, neverpetuodama ir nebešokinėdama per akmenis ar slenksčius. Suprantama be žodžių.
Rutai patiko šitaip, kai jos namai – stabili užuovėja. Jos nepajudinama pilis. Nors kaip jos su draugėmis juokaudavo – per didelis stabilumas yra visad įtartinas ir verčiantis sunerimti. Bet Ruta matė tvirtą atramą. Taip matyti norėjo.
Gyvenime skaičiuojanti kiekvieną minutę, šalia savo senų gerų draugių greta tos jaunystės mūšiuose patikrintos gvardijos, atsirasdavo ir naujų žmonių, kurie visai netikėtai bandydavo pretenduot į draugus - moteris net pati stebėjosi, kaip jai tai pavyksta, kaip suspėja. Irena ir Patricija - geriausios draugės – buvo lyg atskira, aukščiausia draugystės kategorija, nepajudinama, neginčijama. Jau daugybę metų. Taip Ruta skirstė. Ji mėgo rūšiuoti ir struktūrizuoti ne tik darbus, bet ir savo santykius ir talpino juos į menamas lentynėles, kiekvieną žmogų įkeldama į jam skirtą vietą. O metams bėgant atsirandantys nauji žmonės jos gyvenime gulė į kitas lentynas – kas kiek žemiau, kas aukštėliau, bet dar niekas nepakilo virš šeimos. Senųjų draugių lentyna buvo atskiroj spintelėj – viršutinė.
Bet taip, tikrai – Ruta naujomis draugystėmis mėgavosi. Kad ir Daiva – vieną dieną ji tiesiog iš dangaus nukrito, lyg iš niekur. Vieną kartą jos  koridoriuj vos matomai viena kitai tik galva linktelėdavo ir kitą dieną tik bac – jos jau beveik atviraudamos mieste kavą gurkšnoja.  Ir kaip puikiai jos sutarė! Anksčiau Rutai darbas ir buvo tik darbas – ten neturėjo būti jokių asmeniškumų, jokių draugysčių. Ji buvo įsitikinusi, kad tai tik blaško, tai – tik nereikalingos apkalbos ir intrigos. Balastas. Tačiau viskas pradėjo keistis Naujametiniame vakarėlyje. Tuomet kai po covidinio “lockdawn, o” žmonės su džiaugsmu prisiminė šventes, glaudesnį bendravimą ir susibūrimus.  
Darbe Ruta turėjo savo kabinetą – kaip vedėjai ir priklauso. Ji ten praleisdavo daug laiko, tad iš namų buvo atsinešusi nemažai asmeninių daiktų – jaukumui, kaip pati sakė. Aukštos sieninės spintos lentynose šalia knygų, segtuvų, įmaučių glaudėsi draugių dovanoti puodeliai – Irenos klasikiniai, porcelianiniai, su išpaišytomis avietėmis ir žolynėliais. Arbatai. O štai tie ekstravagantiškų formų keramikiniai skirti kavai – dovanoti Patricijos. Kaip sakė draugė – kad kava, kaip ir jausmai, būtų aštresnė,  kad neatbuktų. Skirtingi puodeliai – kaip ir draugės skirtingos. Ruta vis ruošėsi savo spintoje išskirti vietos kavos-arbatos kertelei, kad ir puodeliai, ir šaukšteliai, ir dėžutė su rinktinėmis arbatomis būtų vienoje vietoje, vis planavo įsigyti kokių ypatingesnių staltiesėlių, kad galėtų mėgautis  ne pribėgdama, o tam skirdama atskirą laiką. Na, kaip Irena – visad su skoniu, su jausmu, kavagerį paversdama iškilmingai raminančia ceremonija. Bet Irena ir yra Irena, o pas Rutą visos poilsio minutei skirtos smulkmenos buvo išmėtytos kur papuolė. Nežiūrint į tai, savo darbo ir poilsio laiką moteris buvo griežtai sudėliojusi į lentynėles – pavalandžiui, paminučiui. Ją ramino ta rutina – atrodė, visos problemos minkštėja, švelnėja, rūpesčiai smulkėja, traukiasi, tampa savi ir negąsdinantys. Tiesa, retsykiais šmėsteldavo, o ar tai ne klastingai atslenkanti senatvė? Ar ta kasdienė tvarka ir menama ramybė – ne susamanėjęs, ją gylyn į abejotiną patogumą traukiantis liūnas? Tuomet ji mesdavo savo popierius ir traukdavo „pasižmonėti“ ir pramankštinti kojų – kavos į MLK bufetą. Į tą nuo studijų laikų beveik nepakitusio interjero kavinukę, kur gerokai senstelėjusi „bufetava“ Virga pardavinėjo stebėtinai prastą kavą – kaip ir anuomet. Ir kaip anuomet – prie jos visad buvo eilė.
Beveik visą dieną praleidus savo kabinete, į darbo pabaigą Ruta visuomet nueidavo į laboratoriją. Jai gera būdavo žvilgtelėti į termostatus su Petri lėkštelėmis, apžiūrėti auginamas mikrobiologines kultūras, pašnekint darbuotojus. Žinoma, visi darbų rezultatai ir ataskaitos galop suplaukdavo ant jos stalo, bet toks pabuvimas labotarijoj, jos nuomone, suartindvo valdžią, šiuo atveju ją ir pavaldinius. Na, ir savotiškai juos drausmino bei kontroliavo. Tačiau pirmiausia – vidinis pasitenkinimas ir, kaip moteris manė, tikro darbo atmosferos pojūtis.
Tuo triukšmingu, blizgančiu ir jau savotiškai slegiančiu prieššventiniu laikotarpiu, jau visai darbo pabaigoje į Rutos laboratorijos paruošiamąjį kambariuką kaip viesulas įsiveržė iš matymo šiek tiek pažįstamą moteris. Jos dažnai susitikdavo Mokslinio Laboratorinio Korpuso kavinukėje, linkteldavo viena kitai. Tik tiek. Ruta nematydavo jokio reikalo susipažinti artimiau. Bet moteris, lyg būtų sena pažįstama, visiškai betarpiškai užkalbino Rutą:
      - Na, ar eisi į Naujametinį kolektyvo vakarėlį? Ar negirdėjai? Nieko nesakė Virmantas? Tiesa, aš Daiva. Iš mikrės katedros.
      Daiva buvo akivaizdžiai kokia dešimčia metų jaunesnė už Rutą, labai simpatiška, smulkutė, tamsių besišypsančių akių. Kiek įžūlių, šelmiškų akių.
      Ne, iš Virmanto, jos vadovaujamos laboratorijos darbuotojo, ramaus ir net per daug santūraus vyriškio, Ruta nieko negirdėjo. Ji, tiesą sakant, nesitikėjo tokio puolimo ir, net neatsitokėjus, kažkaip iškart sutiko. Iš netikėtumo turbūt. Lyg tai būtų lemta, lyg seniai suplanuota – keistai taip. Tos betarpiškos, mielos akys ją sutrikdė:
- Na ne, niekas nieko nesakė. O gal ką praleidau. O čia kur bus?
- Tai pradžioje Kameriniame teatre spektaklis, o po to, - Daiva paslaptingai nusišypsojo, – vakarėlis. Temos ir aprangos kodo dar nesugalvojau, bet pažadu – nuobodu nebus. Svarbiausia dabar bilietus užsakyt, laikas bėga.
- Tai užrašykit mane, prašau, Daiva, – Ruta nusišypsojo. Jai buvo neįprasta taip iškart tujintis.
- Tai sakyk man „tu“, gi tiek metų šalia dirbam, kavą gi beveik kartu geriam pas „bufetavą“, – Daiva tiesiog nuginklavo savo betarpiškumu. – Su vyru būsi? Kelis bilietus imt?
- O tai su antrom pusėm? Gerai, rašyk du, – Ruta net neabejojo, kad Laimis eis kartu. Jie abu tam šventiniam laikui neturėjo jokių planų. Radvilė jau tikrai pakankamai savarankiška, kad galėtų ją ramiai palikti. Per pačias šventes, žinoma, jie namuose pavakaros, bet negi vakarėlis bus per pačias Kūčias ar Kalėdas?
- O gal žinai, kokia čia diena bus?
- Oi, baik tu, nežinia dar kokiai dienai bilietus gausiu! Gal tik sausio antroj pusėj. Greičiausiai taip ir bus – sausio gale.