Įmintos pėdos, klegesys vaikų, 
Slapta kartoju šokį mėnesienos.
Besielė valtimi dangaus plaukiu,
Kur pasilieka vasaros tik vienos.

Tu plauk, su skęstančais tu plauk, 
Kartoji man kimiai kiekvieną rytą, 
Užlopyk dugną valties ir palauk, 
Dangus į delnus atvirus sukrito.

Pasaulis išvirkščias dienų būty, 
Kiekvienas žvilgsnis paslėptas nuo vėjo. 
Švelniais pirštukais vakarą  lieti,
Kai taip skausmingai, taip giliai sopėjo.

Vėl plauks ne valtys, plauks gelsvi rugiai, 
Tu nuraškysi žvaigždę tarsi dieną.
Išbals rugpjūčiai lyg margi drugiai, 
Pakibs virš mūsų lauko mėnesiena.