Fortepijonas
 
 
                                      I veiksmas
 
Policininkas. Čia jūsų fortepijonas?
Žmogus. Taip, o ką?
Policininkas. Jis čia kaip transporto priemonė stovi?
Žmogus. Kodėl jūs taip pagalvojot?
Policininkas. Jis juk su ratais?
Žmogus. Tai tik ratukai.
Policininkas. Nesvarbu, ratukai, ratai, jis stovi po draudžiamu ženklu.
Žmogus. Tikrai?
Policininkas. Taip. Argi nepažįstate ženklų? Sustoti draudžiama, jau nekalbu apie stovėjimą, net sustoti šioje vietoje neleidžiama, nebent įsijungtumėt avarines šviesas.
Žmogus. Matot, aš nevažinėju jokiu transportu, ta prasme, pats nevairuoju, tai tikrai nežinau, labai dėl to atsiprašau.
Policininkas. Nežinojimas, kaip žinia, neatleidžia nuo atsakomybės. Bet šį kartą jūsų nebausiu, labai jau jūsų veidas geras, įkvepia gerumui.
Žmogus. Dėkingas už įvertinimą.
Policininkas. Tik patraukit savo priemonę kelis metrus atgal, štai ten. Ten ženklo galiojimas baigiasi, galėsite stovėti, kol kada nors kas nors pasikeis.
Žmogus. Gal padėsite? Man sunku vienam jį tampyti.
Policininkas. Mielai. O kodėl, sakykite, jūs jį iš viso čia atsitempėt?
Žmogus. Ketinu parduoti, galvoju šitoj sankryžoj tikrai jį kas nors pastebės ir nupirks. Juk čia toks judėjimas.
Policininkas. Taip, centras. Centrinė gatvė. O kodėl nevežate jo į muzikos prekių parduotuvę? Ji gretimoje gatvėje.
Žmogus. Buvau, sako, dabar jam nėra vietos, gal kada vėliau. Štai jeigu trimitą ar būgną, tada mielai priimtų.
Policininkas. Na taip, instrumentas didelis. Kodėl sugalvojot jį parduoti?
Žmogus. Oi, tai čia visa istorija, jūs tikriausiai ir laiko neturite išklausyti, jums gi nusikaltėlius gaudyti reikia.
Policininkas. Nusikaltėliai palauks, į mišką nepabėgs, o jei pabėgs, ten jiems ir vieta. Man gi su kultūringu žmogumi pakalbėti didelis malonumas.
Žmogus. Istorija paprasta, kasdienė. Mūsų muzikos mokykla bankrutavo, atlyginimo išmokėti negalėjo, tai sako fortepijoną pasiimk kaip kompensaciją, parsiduosi, tai dar ir daugiau nei atlyginimo dydis išeis. Tai va iki čia jį ir atsitempiau, namo gi neparsivesi, per laiptus netilps.
Policininkas. Taip, bet žiūrėk, gatvės prekyba, deja, irgi draudžiama. Žinai gi, aš čia visokias bobutes turiu sugaudyti, kurios kokį obuolį pardavinėja. O tu net su visu fortepijonu, ne, žinok, tada tikrai turėsiu baudą išrašyti, nepyk, geriau neprekiauk. Groti gali, kas neleis, bet nelegali prekyba?!! Čia iškart sulėks mokesčių inspekcija, sanitarinė stotis, užimtumo tarnyba, nepilnamečių komisija ...
Žmogus. O jie čia prie ko?
Policininkas. O, jie visur lekia. Gal, pavyzdžiui, kol tu čia su instrumentu tąsaisi, tavo vaikai namie vieni alkani palikti, puiki proga juos iš tavęs atimti, o paskui, pats žinai – arba į užsienį parduoti, arba ant organų. Biznis, nieko asmeniška. Paskui dar lygių lyčių kontrolieriai, aplinkos apsaugos tarnyba, gatvių priežiūros komitetas, dizaino studija, gaisrinė, muitinė, sunku visus ir išvardinti, tiek ištroškusių kraujo, čia bus tokia žmonių gausa, kad nespėsi duoti interviu. Taip, ir žiniasklaidą pamiršau paminėti, kaip gi be jų, gali tapti gatvės herojumi, tikrai, dėmesio neatsiginsi. Kita vertus, man nuo to tik geriau, aš visur prisistatysiu kaip pirmas atkreipęs į tave visuomenės dėmesį, juk tu ne prieš?
Žmogus. Ne, kodėl gi prieš?
Policininkas. Matai, jaučiu greit susidraugausim. Tai tu stovėk čia, o aš einu nusikaltėlių gaudyti.
Žmogus. Aha. Na gal tikrai pagroti? Gamas, o ką visai nieko.
 
Berniukas. O jūs galite ir mane pamokyti?
Žmogus. Laisvai, tik kodėl tu neatėjai į muzikos mokyklą mokytis, gal būtume nebankrutavę?
Berniukas. O čia negalima?
Žmogus. Galima galima, aš pajuokavau. Štai sulenk taip ranką. Gerai, dabar atpalaiduok riešą. Ne, negerai, jaučiu kaip jis įsitempęs. Visai laisvai paleisk, tegul jis plaukia per klavišus. Gerai, va taip. Žinai, mes čia atidarysim muzikos mokyklą, gatvėje, ateisi vėl?
Berniukas. Žinoma, dar draugų atsivesiu.
Žmogus. Na ir puiku, lauksiu.
 
Valkata. Klausyk, aš čia pagalvojau... Gražiai groji, bet juk naktį eisi namo, ar ne?
Žmogus. Nežinau, jei niekas nenupirks instrumento, tai kaip jį paliksiu? Turėsiu nakvoti. Čia.
Valkata. Na kur tu nakvosi, pasižiūrėk į save, tu ne gatvės paukštis. Palik man pasaugoti, o ryte ateisi, atneši sumuštinį už darbą, kavos ir vėl sėdėk  per dieną. Aš gi nenuvilksiu tavo ratų.
Žmogus. Gerai, bet aš vis tik prirakinsiu jį grandine prie stulpo, dėl viso pikto, jei kas nors norėtų iš tavęs pavogti. Pasakysi, neturiu rakto, šeimininkas išsinešė. Su stulpu gi nenusiveš?
Valkata. Ne, stulpas įbetonuotas, be to, su troleibuso laidais, iškart visas eismas sustotų, nepaprasta padėtis, kariuomenė, niekas nespėtų dingti, ne.
Žmogus. Tai kaip ir susitarėm, tik labai prašau saugoti daiktą, nenoriu, kad prekinė išvaizda labai nukentėtų.
Valkata. Ne, labai nenukentės, firma garantuoja. Dar niekas nesiskundė.
Žmogus. Na na, žiūrėsim.
 
Vaikinas. Žiūrėk, kažkas fortepijoną pamiršo.
Mergina. Geras. Aš kažkada lankiau pamokas. Dabar, kiek žinau ta mokykla panaikinta, bankrutavo ar kažkas panašaus.
Vaikinas. Gal pagrotum ką nors?
Mergina. Baik tu, aš nieko neprisimenu, kada tai buvo, nebent gamą.
Vaikinas. Tai pagrok nors gamą, taip norisi muzikos, tokia naktis – prie meno traukia.
Mergina. Gerai, tik tyliai, kad nieko neprižadinti.
Valkata. Gal negrokit geriau, ar ką?
Vaikinas. O kaip jūs čia atsidūrėt?
Mergina. Jūs gulite ant stygų? Tai juk gali pakenkti instrumentui.
Valkata. Gali patikrinti, ar labai pakenkė.
Mergina. Na na, la skamba, do irgi, gal ir viskas tvarkoj. Pabandysiu kitą oktavą. Štai čia jau nelabai, matot, mi neskamba, ir la bemolis taip pat. Jūs nugulėte plaktukėlius savo kūnu, jie lūžo tikriausiai.
Valkata. Pamanyk. O kiek yra oktavų, juk ne viena, groti galima tomis, kurios sveikos. O plaktukėlius aš suremontuosiu, kai šviesu bus. Turiu po tiltu keletą plaktukų pasislėpęs, dėl viso ko. Aha. Taip taip, apsiginti, nepagalvok ko nors kito.
Vaikinas. Kodėl neinat po tiltu, kodėl čia įsikūrėt?
Valkata. Kaip ten sakei? “Prie meno traukia.”  Manęs prašė pasaugoti šį daiktą.
Mergina. Geras saugojimas, jūs jį gadinate.
Valkata. Juk sakiau – suremontuosiu.
Vaikinas. Gal tikrai tada neikim niekur, juk galim tą butelį ir čia išgerti.
Valkata. Butelį? Galit, aišku, kam su juo toli vaikščioti, dar iškris.
Mergina. Jūs tai tikrai negausit. Tai yra nedaug, tik gurkšnelį.
Valkata. Tai aš daugiau ir negeriu. Kaip tik nuo šiandien sumažinau normas, tik lašelį, daugiau ne.
Vaikinas. Gerai gerai, matysim, juk mes tavo teritorijoj.
Valkata. O taip, teritorija mano, nuo šito ženklo iki ... sankryžos, už ją esu atsakingas.
Mergina. Bet sutarkim taip, aš pagroju, gamą, daugiau nemoku, tu gal perskaitysi kokį savo eilėraštį?
Vaikinas. Gerai.
Mergina. O ką jūs parodysite?
Valkata. Aš galiu duoti stiklinę.
Mergina. Daugiau nieko nesugebate?
Valkata. Paskui galiu ją išplauti. Upėje.
Mergina. Na taip. Ką gi, C dur gama, paprastoji.
Vaikinas. Pirma išgerk.
Mergina. Į sveikatą! Į visų susirinkusiųjų sveikatą!
 
Valkata. Puiku, bravo, plaktukėliai beveik visi sveiki.
Mergina. Na, dabar tu.
Vaikinas. Chm, parašiau čia neseniai tokį eilėraštį, tik prašau nesijuokti. Nežinau, kodėl taip sugalvojau. Vadinasi Lelijos.
Valkata. Pirma išgerk.
Vaikinas. A, taip, į sveikatą!
 
tu žinai kaip aš norėjau
pusryčiams lelijų
prisikirst
bet lelijos vietoj antklodės
patiektos buvo
kad nuogumą savo
galėčiau bent
pridengt
 
nemiegojau
nes sapnai neleido
visą naktį bluosto
net trumpam sumerkt
išėjau ryte prie uosto
žolėmis ir dumbliais
pakvėpuot
 
neprašiau aš Dievo
nei gyvenimo ilgesnio
nei lengvos mirties
tik norėjau krist
minkštai ant skruosto
ir ant dugno kojas
išsitiest
 
Valkata. Aš apakęs. Tu pats taip parašei?
Vaikinas. Nu.
Valkata. Beveik kaip apie mane, žinok, aš visada taip galvoju.
Mergina. Man patiko.
Valkata. Aš seniai tiek kultūros per vieną vakarą nepatyriau.
Mergina. Dabar jūs geriat ir einate prie upės plauti stiklinę, pamenat?
Valkata. Taip taip, žinoma, aš tik norėjau pasakyti, koks esu sukrėstas. Į visų sveikatą, prosit! Einu einu.
Mergina. Neskubėkit grįžti.
Vaikinas. Jis visai nieko, be reikalo tu jį taip pavarei.
Mergina. Tikrai? Juk iš pradžių mes norėjome vieni pasilikti, dėl to ir išėjome iš gimtadienio.
Vaikinas. Taip, nekreipk dėmesio, tiesiog kartais man gaila tokių žmonių. Žinai, aš visai nenoriu to vyno ir pasilikti čia taip pat netraukia. Gal varom pas mane, mano tėvai turbūt jau miega, kaip nors prasmuksim nepastebėti.
Mergina. Okei, o vyną čia paliksi?
Vaikinas. O ką, tau jo reikia?
Mergina. Gerai, čiuožiam pas tave.
 
Valkata. O, žiūrėk, dingo. Tik minutei pasitraukiau ir nėra. Dar ir butelį paliko. Gal grįš? Vis tiek galiu patraukti. Geras vinčencas. Tik silpnokas. Ech, buvau beveik įmigęs, dabar jau vargu beužmigsiu. Galėtų ir grįžti. Patiko man ta jų kultūra. Apskritai, geras dalykas, gaila retai su ja susiduriu. Į teatrą nueiti, ar ką? Į muziejų. Muziejų naktis. Buvo toks festivalis. Galėtų dar kas nors ateiti. Pasėdėti, pakalbėti, kas naujo nutiko, kas dar likęs iš mūsiškių. Draugelių, ta prasme. Gaila neturiu telefono. Galima būtų bent į tarnybas paskambinti: alio, atvažiuokit, čia toks vienas priedurnis garažą padegti ruošiasi. Mano pavardė? O kam jums? Aš tik informuoju, o jūs patys spręskit. Arba: greičiau, greičiau, jis tikrai ją nušaus. Ką? Ko jūs nesuprantat? Aš jums aiškinu, jis nusitaikęs. Kaip tai kas? Nusikaltėlis, greičiau, judinkitės, neklausinėję nesąmonių. Oi, mėgdavom taip su bičiukais pasilinksminti. Aišku, iš automato, dabar jų gal net ir neliko, vien mobilūs. Su mobiliais taip nepažaisi, nebent nusiperki kortelę, bet ją dažnai papildyti reikia, be to, policija atseka, kur telefonas randasi. Jie ten tokį žemėlapį ant sienos turi ir tas rodo, kurioje vietoje telefonas, iš kurio skambina. Žodžiu, technologijos, ne taip kaip anksčiau.
Geras vynas, saldus. Moterims tinka. Įdomu, tą mergičką tas bernelis patvarkys, ar ne? Aišku, patvarkys, tiesiog iš akių mačiau, kad pasirašys, labai įsispiginusi į jį buvo, ypač kai apie lelijas skaitė. Geros eilės, man taip net už krūtinės suėmė. Toli tai mergužėlei iki jo su savo gamomis. C dur. Poetas, galima sakyti.
 
Agitatorius. Taip, gerbiamas policininke, girdite, kliausykite čia – tas fortepijonas turies pasitarnauti kiaip tribiūna. Kalbietojams, kalbietojai nuo jos sakys kialbas, ar aišku? Klar? Man regis, jūs nelabai susiugaudot.
Policininkas. Susigaudyt tai susigaudau, tik nesuprantu apie kokį renginį jūs kalbat, nieko apie tai negirdėjau, man niekas nepranešė.
Agitatorius. Tuoj praneš, toj jūs viskią siužinosit, tik tada jau bus vielu, kai generalinis kiomisaras jus atleis iš darbiu. Todėl dabar tuoj pat stabdykite jeismą, nes čia bius mitingas.
Policininkas. O apie kią mitingas?
Agitatorius. Apie liaisvę ir demokriatiją. Ir vėrtybias.
Policininkas. Galiu pasiindomauti, kokias vėrtybias?
Agitatorius. Vakarietiškios, vakarietiškios vėrtybias, siavaime aišku.
Policininkas. Supratau.
Agitatorius. Neškit, neškit garsiakalbijus, vėliavus čia statykit, viskią užtverkit. Puikiu, dirbam, dirbam. Diarbas išlaisvina. Kur žmionės? Ar pasamdiet daug žmionių?
Padėjėjas. Taip, tuoj susirinks. Štai jau eina. Paskubėkit, paskubėkit, greičiau. Užimkit vietas, išsiskleiskit plačiau, išnaudokit erdvę. Taip, gerai. Ei, ten jaunimas, prisijunkit, jums bus užmokėta.
 
Žmogus. Kas čia vyksta?
Policininkas. Sveiki, tai mitingas, jūsų fortepijonas suvaidins reikšmingą vaidmenį demokratijos ir vertybių atsiradime.
Žmogus. Kokių vertybių?
Policininkas. Aš irgi uždaviau šį klausimą organizatoriams, man atsakė – vakarietiškų, tai reiškia, kaip suprantu, man pakels atlyginimą, ar ne, juk vakaruose ten visai kitos algos?
Žmogus. Priešingai, tai reiškia, kad jūs nieko neturėsite ir būsite laimingas.
Policininkas. Kaip tai, nieko nesuprantu?
Žmogus. Atleiskite, kodėl jūs vaikštote ant fortepijono?
Agitatorius. Kią?
Padėjėjas. Jūs kažko norėjote?
Žmogus. Tai mano fortepijonas. Čia turėjo būti vyriškis, kurį palikau saugoti.
Agitatorius. Nieko nebiuvo, nieko, nei veino gyvo sutvierimo. Dabar netrukdykitia, rianginys prasideda. Paskiui jums siumokės.
Policininkas. Koks vyriškis? Turėjo saugoti? Aš nieko nemačiau.
Padėjėjas. Taip, tikrai, nieko nebuvo, dangtis buvo atidarytas, tai mes uždarėme. A, tiesa, dar butelis stovėjo ant klaviatūros. Štai jis žolėje.
Agitatorius. Meili piliečiai, žmionės, tiautiečiai, ... neperskaitau, kas čia parašyta?
Padėjėjas. Vieną sekundę.
Agitatorius. A, liaudis, ar Leute? Nesviarbu. Brioliai ir seseris, šitą sunkią demokratyjos valandą, mius paliko iškilius, nuspelnęs liaisvies veikiejas, viadas, visą liaiką buvęs su miumis, ir šiandien išeinąs į geriasnį pasiaulį. Mes didžiai liūdime ir kartu džiaugiamies ... neperskaitau, a, taip, džiaugiamies, kad miūsų kova pasėkė pergalę. Mes tavęs, kamrad, driauge, nepamiršme. Papliokim, driaugai. O diabar kvėčiu visus palydieti miūsų bičiulį in peskutinę kelionę.
 
Agitatorius. Sakiet čia jūsų fortepijonas? Štai jums šimtas dolerių, dabar mes vešime šitą instriumentą į kapines ir jūs ten pagriosite, mhh, šitą, kiaip jį, Internacionalą, okei? Gut, sutarta.
Žmogus. Palaukit, kaip jūs vešit?
Agitatorius. Prikabinsim prie katafaljko.
Žmogus. Bet jis neatlaikys tokios kelionės.
Agitatorius. Atliaikys, gėrbiamasis, atliaikys. Mes važuosime lietai.
Policininkas. Aš prižiūrėsiu eismą, kad nelėktų kaip patrakę.
Agitatorius. Patriakę, patriakę, geras žiodis, užrašyk mian.
Padėjėjas. Aha.
Agitatorius. Patriakę.
 
 
Vaikinas. Ką aš matau?
Policininkas. Jūs kažką pasakėte, jaunuoli?
Vaikinas. Aš nematau fortepijono.
Policininkas. Palaukit, vieną minutę, iš pradžių jūs pasakėte, kad matote, paskui sakote, kad nematote. Ar jums neatrodo, kad tai du priešingi dalykai?
Vaikinas. Na ką jūs kalbate, kokie du, čia buvo tik vienas fortepijonas. Vienas.
Policininkas. Gerai, nusiraminkite. Kiek jūs šiandien išgėrėte?
Vaikinas. Prie ko čia tai?
Policininkas. Prie to, kad jūs painiojatės savo parodymuose.
Vaikinas. Parodymuose? Kokiuose parodymuose?
Policininkas. Pasakykite, kiek matote pirštų?
Vaikinas. Tris ir kas iš to, fortepijonas vis tiek buvo vienas.
Policininkas. Aš pats žinau, kad vienas, pats vakar leidau jį čia parkuoti.
Vaikinas. Jūs kalbat apie Ford Mondeo, o aš kalbu apie fortepijoną.
Policininkas. Jeigu jūs ir toliau įžeidinėsite pareigūną, tai man teks išrašyti jums baudą. Aš atskiriu fortepijoną nuo Ford bet kokio modelio, ar tai bus Siera, ar Mustangas.
Vaikinas. Gerai, bet fortepijono vis tiek nėra.
Policininkas.  Žinoma, nėra. Jį išvežė.
Vaikinas. Kaip, kur?
Policininkas. Aišku, kur, į kapines.
Vaikinas. Kodėl į kapines? Juk jis beveik naujas, mes naktį dar juo grojom.
Policininkas. Naktį? Čia jau įdomu. Palaukit, aš viską užsirašysiu.
Vaikinas. Taip, naktį. Mes atėjom, o čia staiga iš fortepijono vidaus išlindo toks benamis, jis sakė, kad pasamdytas pasaugoti.
Policininkas. Tas mokytojas irgi minėjo kažkokią apsaugą, dar man įdavė termosą su kava ir sumuštinį, sakė, čia tam sargui. Gal norite užkasti, nes aš kaip ir namie papusryčiavau.
Vaikinas. Ne, ačiū, aš nusipirksiu lelijų.
Policininkas. Lelijų? Kam?
Vaikinas. Pusryčiams.
Policininkas. Jūs labai įdomus variantas. Gerai, pasakokit toliau.
Vaikinas. Toliau nėr ką pasakot, surengėm kultūros naktį. Na, muzika, poezija ir visa kita. Vynas liejosi laisvai.
Policininkas. Gaila nepasilikau. O merginų buvo?
Vaikinas. Viena.
Policininkas. Vis geriau nei nieko. Tai čia tas butelis nuo tos kultūros nakties?
Vaikinas. Taip, būtent. Tuščias, vadinasi benamis jį išgėrė.
Policininkas. Būtų keista, jei būtų palikęs, tada turėčiau jį suimti.
Vaikinas. O kur jis pats?
Policininkas. Nežinau, nebuvo.
Vaikinas. Jis turėjo miegoti viduje.
Policininkas. Kai aš atėjau, dangtis jau buvo nuleistas, greičiausiai ten nieko nebuvo, nes kas gi uždengs, jei ten yra žmogus? Ne, nebuvo. Tą fortepijoną panaudojo kaip tribūną, tiksliau kaip pakylą, ant jos lipo kalbėtojai, vyko mitingas. Gal ir to nežinai?
Vaikinas. Iš toli girdėjau kažkokius balsus per garsiakalbį.
Policininkas. Tai va, jie prieš tau pasirodant, tik tik ir išvažiavo.
Vaikinas. Aišku, tenorėjau su tuo žmogumi pasisveikinti, palinkėti jam geros dienos.
Policininkas. Jam, aišku, bus gera diena, po kultūros nakties ir vyno. Matai, net sumuštinių nelaukė.
Vaikinas. Aha.
 
                              
II veiksmas
 
 
Padėjėjas. Atleiskit, jūs manęs turbūt neprisimenat?
Žmogus. Nepykit,bet man žvakelių nereikia.
Padėjėjas. Oi ne, aš visai ir neketinau įsiūlyti jums žvakę. Iš tikrųjų jau užsidarau prekybą, nes ir kapines tuoj uždarys. Tiesiog prisimenu jus iš pernai, jūs to fortepijono savininkas, juk taip?
Žmogus. Taip, bet jūsų aš nepamenu.
Padėjėjas. Tai savaime suprantama, juk aš pakeičiau išvaizdą. Prie naujos valdžios geriau, kad niekas manęs neatpažintų. Žinot, visokie persekiojimai ir panašiai.
Žmogus. Taip, bet kuo galiu padėti?
Padėjėjas. Ne, pagalbos man nereikia, jau tiek laiko nerado, tai tikiuosi ir toliau neras. Jūs gal irgi būsit diskretiškas, ar ne?
Žmogus. Žinot, politika aš niekuomet nesidomėjau.
Padėjėjas. Be to, aš ir dokumentus išmečiau, neturiu, tad jei ir norėtumėt mane įskųsti, aš viską neigsiu.
Žmogus. Nesupratau, ko jums reikia? A, dabar atpažįstu, jūs tas pagalbininkas ano mitingo organizatoriaus?
Padėjėjas. Pagaliau.
Žmogus. Bet jūs tikrai gerai užsimaskavot, ta barzda, plaukų spalva.
Padėjėjas. Tai va. Man labai gaila, kad su tuo benamiu taip išėjo, juk iš tikrųjų aš jį uždariau, tą dangtį nuleidau. Taip, aš mačiau, kad ten viduj kažkas yra, man regis, net sujudėjo, bet tikriausiai tada pagalvojau, gal koks šuo, tikrai apie žmogų neturėjau net minties, jokiu būdu būčiau neuždaręs. Plius tas užsienietis, jis visą laiką ragino, varinėjo mus, nebuvo laiko net gerai susigaudyti. Paskui jis, aišku, dingo, išvyko iš šalies, kai pasikeitė valdžia, o mums kas liko veikti? Daug ką suėmė, pasodino, apkaltino. Man pavyko pasislėpti. Galiausiai supratau, kad geriausia vieta išgyventi, yra kapinės.
Žmogus. Maniau, kapinės vieta pasilaidoti.
Padėjėjas. Kartu ir išgyventi. Du viename. Čia niekas nesiknisa. Tai tiek ir norėjau, kažkam atsiverti, o jūs atrodote patikimas žmogus, jei dar sakote apolitiškas, tai didelė vertybė šiais laikais. O jūsų fortepijonas vis dar stovi, tik niekas jo nelanko, nedrįsta, negalima. Sudie.
Žmogus. Iki.
 
 
Vaikinas. Tikiuosi, neužpyksit, aš padariau keletą foto iš įvykio, tai yra, iš procesijos ir kaip toliau ten viskas vyko, na suprantat, karstas, vainikai, ašaros.
Vyriškis. Kaip jums negėda, jaunuoli, šaipytis iš žmonių nelaimės?
Vaikinas. Atvirkščiai. Didžiausia užuojauta, pažiūrėkit į fotokadrus, jokių pasišaipymų. Tiesiog mačiau, kad jūs neturite fotografo, tai pagalvojau, gal kelios nuotraukos iš apeigų jums pravers. Jei ne dabar, gal vėliau norėsite tas akimirkas vėl pamatyti.
Vyriškis. Taip, nuotraukos gražios. Jūs norėsite už jas kažką gauti.
Vaikinas. Tik simbolinę auką nepasiturinčiam studentui. Kiek galite. Nuotraukas aš persiųsiu į jūsų elektroninį paštą. Užrašykit čia.
Vyriškis. Gerai, paimkit.
Vaikinas. Labai dėkoju, tuoj pat ir siunčiu. Gero vakaro.
 
Kapinių sargas. Einu rakinti vartus. Nematei, visi išėjo?
Vaikinas. Neskubėk, seneli, ten dar kažkoks vyras  ateina.
Kapinių sargas. Labas vakaras, gerbiamasis, mes jau užsidarome. Jūs norėjote kažką aplankyti?
Žmogus. Kaip gaila. Norėjau savo fortepijoną pamatyti.
Kapinių sargas. Fortepijoną? Tai tą, kur vietoj antkapio stovi?
Žmogus. Taip, tą patį.
Kapinių sargas. Tai jam nieko nenutiko. Galite užeiti pažiūrėti. O kodėl sakote, kad jis jūsų?
Žmogus. Nežinau, ar jūs prisimenat, bet pernai aš grojau juo per laidotuves.
Kapinių sargas. A, taip taip, dabar pamenu, ten dar kažkoks žmogus gulėjo viduje.
Žmogus. Taip, žiauri istorija.
 
Agitatorius. Pradėkite.     Na, ko jūs laukiate.
Žmogus. Kažkas laiko plaktukus, klavišai nejuda.
Agitatorius. Kokius liaktukus?
Padėjėjas. Plaktukai, Hammer.
Žmogus. Aš tuoj, pažiūrėsiu. Ei, čia kažkoks žmogus negyvas. Jis užduso. Jūs ką nematėt, kai uždarinėjot dangtį?
Padėjėjas. Aš mačiau kažkokią krūvą skudurų, ji nejudėjo, negalvojau, kad ten žmogus. Be to, jis nesibeldė, nešaukė.
Žmogus. Kaip jis galėjo šaukti, kai vyko mitingas, jūs trypėte ant fortepijono, garsiakalbiai aidėjo per visą gatvę.
Agitatorius. Užteks. Driaugai, kamrad, tiai miūsų vado bendriažigys, ginklianešys, kuris nėkada nesitraukė nuo savo viado ir po mirtės liko kartiu su savo patrionu. Todėlj įmeskime jį kartiu į kiapo dobę, tegul jie kartiu būna ir anamie pasiauly neišskiriamy. Taip, piuikiu, bravo. O dabar Internacionale.
 
Agitatorius. Štai jums dar šimtas dolerių ir fortepijonas lieka čia ant kiapo kaip moniumentas, klar, aiškiu? Tai liabai svarbius akcentias. Neprieštaraukite.
Padėjėjas. Geriau jums būtų sutikti ir nesiginčyti su šiuo ponu, jo dideli ryšiai. Aš dar nuo savęs galiu pažadėti, kad pasirūpinsiu jumis. Viso gero, dėkui už supratimą.
 
Vaikinas. Aš su tuo žmogum, kur viduje buvo, tą naktį dar vyno butelį išgėriau. Kol gyvas buvo.
Kapinių sargas. Tai mano anūkas, fotografuoja laidotuves.
Vaikinas. Ir lelijas.
Žmogus. Kodėl lelijas?
Kapinių sargas. Jis rašo poemą apie lelijas.
Vaikinas. Ne taip, Lelijų poema.
Kapinių sargas. Štai jis.
Žmogus. Taip, beveik nepasikeitęs. Tik kažkas užrašyta ant dangčio?
Kapinių sargas. Už tėvynę!
Policininkas. Ką aš matau, mokytojas!
Žmogus. Palaukit, o jūs ką čia veikiat?
Policininkas. Dirbu, klausia ką veikiu. Pakeičiau profesiją, dabar aš duobkasys. Tai daug pelningiau nei policijoje, be to, politiniai skersvėjai man negresia.
Žmogus. Ką jūs sakot!
Policininkas. Taip, mane juk tada atleido, kai tik pasikeitė santvarka, visi prisiminė, kad aš leidau vykti nesankciuonuotam mitingui, sustabdžiau eismą ir taip toliau. Žodžiu, apkaltino viskuo, taip pat ir tarnavimu režimui. Gerai štai šitą lelijų faną sutikau, pakvietė dirbti į kapines.
Vaikinas. Aš tąkart surengiau tokią kultūros naktį, ten dar sargas buvo. Sakė, pristatytas prie fortepijono.
Žmogus. Jis pats pasisiūlė pasaugoti už nedidelį mokestį, kava, sumuštinis.
Policininkas. Taip taip, paskui man tas mokestis atiteko. Skanus sumuštinis buvo, ačiū.
Vaikinas. Bet leido mums pasikultūrinti, savickas, ta prasme, savas žmogus pasitaikė. Gaila, kad taip su juo atsitiko. Tai štai, ryte galvoju, reikia pasisveikinti, kaip tik pro šalį mano maršrutas driekėsi, ateinu, bet fortepijono jau nėra, tai mes su draugu policininku maloniai pabendravom.
Policininkas. Ką ten “draugu policininku”, sakyk paprastai, dabar mes beveik kolegos, toj pačioj teritorijoj plušam. O jūs savo nuosavybės atėjot pažiūrėti? Ji dar skamba, aš kartais pastuksenu į klavišus.
Žmogus. Tikrai? Tai nuostabu. Tada ir aš, jums leidus, pastuksensiu.
Kapinių sargas. Mielai paklausysim.
 
 
Žmogus. Reikės truputį paremontuoti ir suderinti, bet iš esmės jis gerai išsilaikė.
Kapinių sargas. Pasikeitus režimui niekas prie šio kapo nesilanko, todėl ir fortepijonu niekas nesinaudojo.
Policininkas. Kai šį ponulįį paskelbė valstybės išdaviku, visi iškart jį ir pamiršo. O taip garbino. Labai keisti virsmai.
Žmogus. Žinot, visus metus niekur neįsidarbinau, niekam nereikėjo mano paslaugų. Kartais vieną kitą vaiką mokiau privačiai, bet ir tai baigėsi, o mokesčiai, padidėjusios kainos mano įsiskolinimą  išaugino tiek, kad turėjau atiduoti butą bankui, iš kurio buvau paėmęs paskolą. Dabar jau kelios dienos gyvenu gatvėj, miegu po tiltu.
Vaikinas. Tai siaubinga.
Kapinių sargas. Kasdieniška.
Policininkas. Manęs irgi tas lauktų, jei ne kapinės.
Žmogus. Tai aš irgi šiandien kaip tik pagalvojau, juk turiu fortepioną, aišku, pasiimti jo negaliu, bet gal galėčiau čia atidaryti muzikos mokyklą, ką?
Kapinių sargas. O ką, visai įdomu būtų, tik reiktų nustumti fortepijoną prie įėjimo.
Policininkas. O kam? Pirmiausia mes jo nepajudinsim. Antra, šito kapo vis tiek niekas nelanko, galim kojomis sutrypti žemę, išlyginti ir pasėti veją. Ir tada fortepijonas stovės kaip instrumentas, o ne kažkoks monumentas. Ir užrašą reikia panaikinti.
Vaikinas. Teisingai, vietoj dabartinio užrašysiu Kapinių muzikos mokykla.
Žmogus. Gal geriau Kapinaičių, kažkaip švelniau skambės.
Kapinių sargas. Nereikia išvis jokio ...  eee, apibūdinimo, nuorodos, tiesiog Muzikos mokykla, gali nebet numeris būti, tarkim, antra ir viskas. Anūkas užpurkš graffiti, jis mėgėjas tokių dalykų.
Vaikinas. Aš tuoj.
Policininkas. Tada siūlau išgerti už tokią puikią iniciatyvą. Turiu sandėliuke vyno. Aš tuoj.
Kapinių sargas. O gyventi galėsite čia pat po fortepijonu, atnešiu čiužinį ir pagalvę.
 
Žmogus. Negi viskas taip paprastai išsisprendė?
 
Vaikinas. Štai grafitis, kokią spalvą parinksim?
Žmogus. Gal žalią?
Vaikinas. Nelabai matysis. Geriausia raudona.
Žmogus. Gerai.
Vaikinas. O aš jums ir mokinę pirmą atvesiu, kažkada ji mokėsi pas jus. Tiesą sakant, turėtų irgi pasirodyti, pasiimti mane iš darbo. Manau, ji norės pratęsti studijas, ta prasme, pamokas.
Policininkas. Vynas nors ir ne aukščiausios rūšies, bet tokiai progai tiks.
Kapinių sargas. Štai – čiužinys, pagalvė, kitą dieną gal dar ką sugalvosim.
Policininkas. Siūlau tostą – už fortepijoną! Juk jis mus visus čia į krūvą subūrė. Ir už muziką! Apskritai – už mokyklą! Už gyvenimą! Juk visas gyvenimas nuo pirmos iki paskutinės akimirkos mus kažko moko, gyvenimas – mokykla, mokykla, kuri mus veda, ir jei turime gerus mokytojus, tai mūsų gatvė, gyvenimo gatvė yra šviesi ir tiesi, ar ne? O muzika, ar ne mokymo priemonė? Tiksliau, fortepijonas priemonė, bet muzika, skambanti iš fortepijono, mūsų gyvenimo gatvę nutvieskia ryškia ... nenoriu vartoti  jokio -izmo, tiesiog aiškia šviesa. Ant galo visai susipainiojau. Bet iš esmės muzika tai viršūnė, Everestas, galima sakyti. Viskas, baigiau, nes tuoj apsiverksiu.
Kapinių sargas. Pavarei čia kaip koks oratorius. Gal balotiruosiesi į kokį postą?
Policininkas. Būtinai. Išgerkim, tas vynas ne pats brangiausias, bet gal nesupykins.
Žmogus. Ačiū jums visiems, dar ryte nežinojau, kur vakare gulsiu, o štai kaip pasisuko.
Kapinių sargas. Ana, ir tavo panelė ateina.
Mergina. Sveiki, nupirkau tau lelijų.
Vaikinas. O, geras. Nufotografuosiu jas fortepijono fone. Ir jūs visi sustokit prie instrumento. Dėmesio!