Šypsausi.
Nieko nesakau.
Manai, kad aš užsnūdau ir sapnuoju,
Kaip vasarą atskrido į vasarį.
Smilgynai čeža, kažkada rasoję,
O dangūs maną saujom žeria, žeria
Ant kiek lėtesnio pulso tango ritmo,
Į vagą raukšlės ant svajingo veido.
Tyliu. Šypsausi —
Juk dangus nukrito —
Matyt, kad nuodėmes abiems seniai atleido.
Kiek trupinių iš mudviejų paviržio...
Bandau sudėti vientisą vitražą.
Šypsausi zylę pirmąkart išgirdus.
Ir tu šypsaisi.
Argi šito maža?..