***
Kitos dienos viduryje Karfaitas buvo už nugaros palikęs Odro upę ir kirtęs didžiulę Grisfordo lygumą susiorientavo, kad netoli rytuose yra Vėjų miškas, bent taip sprendė prisiminęs žemėlapius, o dar pajojęs dvi dienas jis pasiektų šiaurės upes, kurios teka pro didžiausius miestus Orhordą, Forsfostą ir Ferburgą, šiaurės brangakmenius, o vėliau išsišakoja į daugybę siaurų upių ir kanalų bei teka iki pat Ledo jūros, kuri drėkina vakarinius Esgarino krantus.
Nuovargis nesitraukė, o bemiegė naktis greitai priminė, kokios sunkios gali būti akys. Oras pasikeitė. Šalti vėjai nebepūtė. Buvo ramu. Skurdūs augalai nesidengdami nuo vėjo kėlė galvas aukštyn ir ši vieta atrodė daug gyvesnė. Pakelės akmenys apsitraukė šešėliais. Saulė jau buvo aukštai danguje.
Per pietus pasiekė kitą gyvenvietę. Kelių sankirtoje į tris puses stovėjo keletas namų. Čia visai atokiai nuo namų stūksojo palūžęs upės malūnas, tik upės nebebuvo. Panašu, kad kažkada tekėjęs vanduo išdžiūvo ir ten liko tik ilgas, apžėlęs griovys. Taip pat čia pastatytos iš medžio puvo arklidės, improvizuotas sargybos postas ir žinoma smuklė. Iš duonos kepyklėlės, kuri prie smuklės buvo prisiglaudus kaip meilužė, rūko dūmas. Pasklido malonus kvapas. Tada suprato koks yra alkanas. 
Karfaitas prijojo prie arklidžių, ten dirbo pagyvenęs pliktelėjęs vyras su bjauriu randu ant plikės ir jaunas, spuoguoto veido vaikinukas, su per dideliais drabužiais. Jis mokėsi kaip dirbti arklidėse tad greitai priėmė Karfaito žirgą ir prisiekė juo rūpintis. Žirgas gaus pelnyto poilsio, o vaikinukas gavo monetą. Gaus ir antrą, jeigu tinkamai pasirūpins ristūnu:
-Jo vardas Feilgas- linktelėjo galva Karfaitas- nežiopsok, jis labai stiprus ir nedels nei akimirkos tave nutrenkti.
Vaikinukas nusijuokė, bet pamatęs rūstų Karfaito žvilgsnį juoką nuvijo šalin, nurijo seilę ir patraukęs Feilgą už vadžių jį nusivedė.
Vienas arklys patraukė Karfaito dėmesį. Tai buvo tikrai ne toks gyvūnas, kurį naudoja šiauriečiai. Nedidelis, kiek šviesių karčių ir kailiuko. Trumpomis kojomis ir ilgu kūnu. Ar tik ne pietietiškas? Pakėlė antakį Karfaitas. Balnas vis dar buvo ant jo. Šiaudų krūva buvo didesnė negu kitų, vadinasi neseniai sukrauta. Arklio galvą ir kojas puošė randai. Jis užkandžiavo.
Palikęs žirgą kaip atrodytų patikimose rankose ir su savimi pasiėmęs kalaviją, jis tos pačios klaidos kaip praeitą naktį kartoti nenorėjo, patraukė link smuklės. Iki durų vedė trys laiptų pakopos, o virš jų kabojo Heimerholų šeimos simbolis. Mėlyname fone auksinių kardų lietus ir vienas po kitu išvardinti žodžiai DIEVAS. KARALIUS. ĮSTATYMAS.
Surašyti vėliavoje buvo Grisfordo karalystės ramsčiai. Dievas šioje karalystėje buvo aukščiausioje vietoje, tik jis suteikdavo teisę būti karaliumi, o karalius, su dievo pagalba leido įstatymus, kuriais vadovavosi visi karalystės gyventojai. Ar karalių tikrai skyrė dievas? Karfaitas per gerai žinojo kaip tampama karaliais. Dievo darbo ten nebuvo.
Smuklė buvo pilna žmonių. Keliautojų, prekeivių, paklydėlių, vietinių apylinkių gyventojų. Kampe net gi sėdėjo du sargybiniai. Vienas pakibęs ant ieties tarsi snaudė, o kitas buvo visiškai užsisvajojęs. Jų puodynes primenantys šalmai voliojosi po kojomis.
Smuklėje žmonės gėrė, valgė, net gi dainavo. Viduryje, prie ilgiausio stalo sėdėjo daugiausia žmonių, ten rodos virė arši diskusija aptaškyta riebiu maistu ir stipriu alumi. Niekas į jį nekreipė dėmesio. Jam palengvėjo. O su juo pasisveikino tik garsiai lojantis šuo. Kelis kartus sulojęs nustrikinėjo tolyn.
Karfaitas priėjo prie prekystalio. Už jo stovėjo dvi moterys. Viena visai jaunutė mergina lygiu ir lengvu raudoniu spindinčiu veidu, kita pagyvenusi į dubenis taškė maistą. Labai skubėjo, barstėsi maistas ir trupiniai, buvo labai netvarkinga, bet jos veido nepaliko pagyrūniška šypsena:
-Šiandien pas mus verdamas troškinys, lorde- išpyškino ji- turime puikų virėją, jūs liksite patenkintas. Ši mergina jus palydės prie stalo ir atneš gerti. Būkite pasiruošęs sukirsti didžiulę porciją- dar spėjo ir akį pamerkti- tikiuosi svogūnus mėgstate.
Moteriškė kalbėjo greitai ir aiškiai. Matyt skubėjo. Šuo vis dar lojo kažkur smuklėje. Išgirdęs apie maistą Karfaitas lyg atgavo jėgas. Jo pilvas sugurgė. Svogūnų nemėgo, bet šį kartą pakentės.  
Vyresnioji linktelėjo galva ir jaunutė mergina iššoko priekyje Karfaito bei nuvedė jį prie stalo. Tuoj pat atnešė vyno. Paragavęs gėrimo susiraukė. Tai buvo gerą skonį praradęs vynas.
Tikriausia šią vietą valdo visa šeima, kilo mintis Karfaitui, tėvas su sūnumi dirba lauke, su arkliais ir ūkiu, o ponia su dukra tvarkosi viduje. Sargybiniai? Jie tikriausia prieš daug metų atvyko čia vykdyti tarnybos ir liko saugoti gyvenvietės už monetas. Jie Grisfordo karių neprimena, nors šalmai kaip jų.
Staiga jo mintis išblaškė artimas čia buvusių žmonių juokas:
-Prašau- grįžo toji pati mergina ir ant stalo padėjo troškinio dubenį bei rūgstančios duonos, dar šilta- ar jums atnešti dar vyno?
-Ne, užteks tiek, kiek turiu- jis palinko virš dubens ir pauostė. Kvapas buvo gardus, ypač po tokios kelionės. Bet svogūnas jautėsi labiau. Ten dubenyje matėsi ir mėsos nugarėlės, jos skendo tarp pupų ir kopūstų.  Duona nuo vakarykštės skyrėsi kaip diena ir naktis. Net seilė bėgo. Ji buvo minkšta ir tirpo burnoje- kita vertus- jis pašaukė nueinančią merginą- atnešk man alaus.
Jis šaukštu vengė sumestų svogūnų ir srėbė maistą:
-Tuoj pat- ji linktelėjo galva. Žandai buvo paraudę, mergina labai smarkiai darbavosi.
 Jis paragavo troškinio. Nebuvo tikras ar dėl kelionės ar dėl to, kad čia tikrai buvo geras virėjas, bet troškinys buvo nepriekaištingas. Ypač mėsa, tokia lengva, nesprangi. Berods kiaulės. Ji buvo pagardinta žolelėmis, kurios išryškino jos skonį. Ak kaip skaniai nukrito pirmieji kąsniai. Jis pasitaisė kėdėje ir valgė toliau. Tačiau akimirką trukusią ramybę su svogūnų kvapu ir skaniu valgiu nustūmė smarvė ir baisi, laužyta kalba.
-Lordas Karfaitas Faverlingas – su didžiulėmis pauzėmis tarp žodžių pyškino ne mažas vyras atsilošęs ant krėslo- Varnas, Maišytasis, Karaliaus budelis, Juodvarnis- tęsė toliau keistos išvaizdos žmogus- po galais, čia, šioje landynėje, garsiausias svetimšalis iš visų? Kokia gi man garbė teko- vyras labai gestikuliavo rankomis. Visur mosavo dešreles primenančiais pirštais.
Karfaitas susiraukė, o visas veidas įsitempė. Šuo vaikščiojo tarp stalų ir valkatavo, kol kelis kartus buvo paspirtas ten buvusių vyrų.
Prieš jį jau sėdėjo pagyvenęs žmogus. Pietietis. Ilgais, tamsiais plaukais, kurie regis norėtų garbanotis, bet šis vyras buvo toks purvinas, kad purvas jį kitaip nutaisė. Veidas buvo lyg dulkėmis nuklotas, randuotas ir apžėlęs. Viena jo akis apakus, keistai stovėjo, net atrodė, kad tik su ja ir mato. O dabar išsišiepė ir parodė savo bedantę šypseną. Nuo vyro sklido pelenų kvapas ir aitrus sieros dvokas besirungiantis su prakaitu, kuris net užgožė taip nemėgstamų svogūnų tvaiką:
- Ivas iš Miegančio drakono– Karfaitas atsitraukė nuo troškinio, nurijo maistą, kurį buvo įsidėjęs į burną- Pusaklis ir pusdurnis samdinys iš pietų. Atpažinau tavo šlykštų gyvulį arklidėse – jo antakiai atsileido-  Keista, kad dar gyvas. Ir tavo arklys ir tu. Ką po perkūnais veiki taip toli šiaurėje?
Keista, kad šis kvailys iki čia sugebėjo atkakti, pasvarstė Karfaitas, Tokie nusibaigia kur kas anksčiau. Ir dar per savo netikusią burną galėjo mane išduoti.
Karfaitas apsidairė, bet rodėsi kitiems Ivo pasisakymai buvo nei motais. Prie didžiausio stalo toliau virė arši diskusija. Na o snaudęs sargybinis dabar visai miegojo. Kitas stebėjo jaunutę merginą, kuri tiekė maistą. Karfaitui tapo daug aiškiau, ką čia veikia bent vienas iš jų. Jie susituokę su ta jaunute mergina:
-Atsargiau, elfe, čia tau ne Vestendo menės- įsmeigė savo aklą akį į Karfaitą Ivas, bedantėje burnoje dar buvo likę maisto ir jis vos pastebimai išbiro ant stalo- negali su manimi taip kalbėti.
-Pasilaikyk grąsinimus sau- Karfaitas grįžo prie maisto, jis atsiplėšė duonos- bent vienas neatsargus žodis ir papjausiu tave. Ir taip stebiuosi, kad šie žmonės tave priėmė po savo stogu. Esi pietietis, purvinas ir prasmirdęs. Turėtų tave grūsti lauk, ar tik jiems gerai nesumokėjai, kad įsileido? Jeigu žinotų koks padugnė esi, įvykdytų teisingumą ir nugultum tame griovyje po malūnu.
Tuo metu mergina atnešė Karfaitui alaus ir šis iškarto atsigėrė. Alaus skonis buvo labai ryškus ir stiprus. Akimirką sustojo gerklėje, bet po to galingai nubėgo tolyn.
Paskutinį kartą kaip Karfaitas matė pietietį, prisiminė koks jis buvo storas. O dabar apsirėdęs šitiek kailių jis buvo milžiniškas. Tarsi purvinas ir dvokiantis bumbulas. Ivas buvo tarsi nuo kalno paleista purvina sniego gniūžtė. Karfaito veidas išdavė pasišlykštėjimą ir to net neslėpė:
-Taip, taip, taip- pasilenkė virš stalo Ivas- gal ir buvau karaliaus priešas- pašnabždėjo jis, o Karfaitas paikai nusišypsojo- bet niekada nenorėjau jo mirties. Aš tik samdinys, ėjau paskui tuos kas pasiūlė monetų. Juk ir man pinigų reikia. Juk, jūs žinote kaip smagu juos laikyti tarp pirštų, kaip gi smagu juos leisti- jis šypsojosi, o jo šypsena buvo tiesiog šlykšti- karalius man nemokėjo, bet kunigaikštis nepagailėjo monetų- jis sekundę nutilo- bent jau pradžioje, tas kekšės sūnus- Ivas suspaudė kumštį, akimirkai jo mintys kažkur dingo.
-Tiesą sakant, galėčiau ir pats tai padaryti.
Ivas atsilošė sunerimusiu veidu. Karfaitas nurijo troškinio pilną šaukštą, užgėrė alumi. Skonis tapo daug geresnis:
-Nepasikeitei, visiškai, toks pat apgailėtinas- Karfaitas kalbėjo toliau- nesuprantu už ką tau mokėjo kunigaikštis Oskaras- na jis ir dvokia. Kaip visi kariai iš Miegančio drakono, toptelėjo. Pietietis... Kelionė taip nevargino kaip jo kvapas išvargino per akimirką- Kur keliauji?
Turėčiau jį pribaigti pats:
-Ten kur reikia mano paslaugų- Ivo akloji akis rodėsi spokso į Karfaito maistą.
-Kam po galais galėtų reikėti tavo paslaugų?
Karfaitas šį pietietį buvo sutikęs prieš šešis metus. Tai buvo pirmasis jų susitikimas. Tada kunigaikštis Oskaras, pavainikis Gevino Duponto sūnus buvo atvykęs pas karalių prašyti paramos kovoje prieš Devoną Dupontą, savo netikrą brolį.
Ivas iš Miegančio drakono buvo kartu su Oskaru, kaip ir dar keli samdiniai. Tokią anuomet kariauną buvo surinkęs šis pavainikis. Nieko nuostabaus, kad tada karalius Arhaifas išvarė Oskarą ir visą jo palydą iš dvaro. Maža to, vėliau šis karas gavo Netikro karo vardą. Tai buvo tikras pažeminimas visiems jo dalyviams.
Antrą kartą Ivo ir Karfaito susitikimas įvyko Vestforte per vietinį kovotojų turnyrą. Jame jie abu nekovojo, tačiau stebėjo kitus susirinkusius, o susitikę apsikeitė vienu kitu nepagarbiu žodžiu. Vėliau sekusios puotos metu kilus sąmyšiui, samdinys puolė elfą ir užvožė jam bokalu per nugarą. Ivas iškarto suprato savo klaidą ir pats save nuteisęs, pasielgė kaip dera bailiui. Dingo. Tada jam pasisekė pasprukti, bet Karfaitas niekada už tai nepyko. Ivas jo akyse buvo kvailelis, nereikšmingas durnelis, kuris visada trenkė siera, pelenais ir vynu. Samdinys su atbukusiomis smegenimis ir ginklu, tinkamas būti tik pasiuntiniu arba tarnu. Bet tik paprasčiausiam darbui. Labiau jo buvo gaila negu pikta ant jo.
Tiesa, tas jo pravardžių barbenimas Karfaitui ne itin patiko. Jeigu jo kiti nepažinojo, tai dabar smuklėje kas nors galėjo nugirsti kas jis toks. Varnas, Juodvarnis, Maišytasis... tokiais vardais jis buvo žinomas... Karaliaus budelis...žudikas.
Kovos įrankis:
-Tu niekam tikęs samdinys- pastebėjo Karfaitas- ar Oskaras buvo patenkintas tavo tarnyba? Kaip nuo jo pasprukai? Ar jis nuo tavęs? Išdavei jį? Ar gi ne?
-Tada baigėsi mūsų sutartis ir aš esu vėl samdomas- mirktelėjo akį Ivas- Štai dabar sutikau garsiausią elfą iš visų. Manau man pasisekė. Ir aš nesu keistas. Aš praktiškas- pakėlė antakius jis. Akla akis žvelgė kiaurai.
-Aha- nukirto Karfaitas.
-Mhm- atsikrenkštė Ivas- jūs, lorde juk nepykstate už tą nesusipratimą Vestforte?
-Tu tikras kvailys- atsakė- esi tarsi purvas ant pado.
-Jūs elfai...- suurzgė lyg pats būtų šuo- Tas jūsų būdas... Ar žinote ką apie jus manėme Omelijoje? Niekada tokių nematėme. Kad jūs paklausytumėte ką kalbėdavo apie jus. Smailiaausiai, mišrūnai. Dievo kūrėjo klaida, vos ne velniai. Aš žinoma visada gyniau visus drereifus, man nepatinka žodžiais besimėtantys žmonės. Tiesiog šlykštu. Apkalbėti?- jis atsilošė- nusispjaučiau net, bet baisiai nemandagu. Todėl norėčiau pagarbos ir iš tavęs, Juodvarni.
-Ir nuo ko gi mus užstojai? Savo riteriška ir plačia krūtine.
-Nenoriu čia būti suimtas, ar dar blogiau, perkirstas pusiau to varno prie jūsų diržo- jis pasilenkė virš stalo, pasičiupo Karfaito duonos ir atsiplėšė kampą- juk jūs neprieštaraujate, lorde? Mes kariai turime laikytis iš vien. Kaip sakoma, vienas kitą užjaučiame. Abu mus, kaip sakoma, lemtis mėto kaip jai tinka.
Karfaitas sukando dantis, bet po akimirkos linktelėjo galva. Kiek su ta bedante burna jis gali suvalgyti. Šis karys, pašaipiai pagalvojo.
-Žinau tik tiek, kad blogas žodis apie Karfaitą, lygus blogam žodžiui apie karalių Arhaifą Folkmarą- toliau kalbėjo Ivas- nenoriu čia galo gauti.
-Nepatartina blogai kalbėti, jeigu negebi atsakyti už žodį, Ivai- linktelėjo galva kaip pamokslą- bent to, tai turėjai išmokti iš Oskaro. Kunigaikštis negebėjo atsakyti, pats gerai žinai, kuo visa tai baigėsi tam netikšai. Ir visiems jo tarnams, tu gal paskutins gyvas.
-Taip žinau- jis dar atsiplėšė duonos- bet Oskaro samdinių yra ir daugiau. Keletą iš jų neseniai buvau sutikęs, traukė panašia kryptimi. Įdomus sutapimas.
-Tai gi, gal jau pasakysi ką čia veiki?
Ivas pavartė galvą, nukreipė akį:
-Bėdų aš neieškau. Keliauju kur akys mato- jis rodos suprato, kad Karfaito kantrybė senka ir jis gali tapti aršus kaip varnas, kuriuo jį vadina- Bet ką jūs veikiate taip toli nuo namų ir be palydos? Vienišas varnas nuskridęs taip toli nuo lizdo. Gana pavojinga. Ypač jums- jis pradėjo šnabždėti- Galiu lažintis, kad iš čia esančių kai kurių vyrų giminaičiai kitame pasaulyje atsidūrė jūsų dėka- tada vėl įsidėjo duonos- manau kai kurie gali norėti keršto. Aš žinoma kovos metu galėčiau jums padėti. Pasaugoti, kad kas nors iš pasalų nemėgintų aplaužyti jums sparnų.
-Karai baigėsi, storuli - Karfaitas atsilošė - darbo nėra, bet gal ir turiu tau kai ką pasiūlyti.   
-Niekada negali žinoti, mes žmonės linkę siekti keršto nepaisant to kiek gali tekti laukti. O karui įžiebti reikia tiek ne daug.
-Ar Omelija dar trokšta keršto Folkmarams?- pasiteiravo nors atsakymą žinojo.
-Kad aš žinočiau- atsiduso pietietis- seniai nebuvau namie. Bet jeigu gerai pažįstu savo tautiečius, tai dar niekas nebaigta.
Jie abu sutartinai linktelėjo galvomis.
Karfaitas gerai žinojo, kad čia sakoma tiesa. Smuklėje tikrai galėjo kas nors sugalvoti kerštauti, o apgirtę vyrai lengvai pasiduoti pagundai susiburti į gaują ir užmušti taip vadinamą elfą, kuris padėjo juos triuškinti. Ar Omelija norėtų kerštauti? Karfaitas dažnai apie tai svarstė, juk pietų karalystės jie taip pilnai ir neįveikė. Kas žino, gal pietiniuose kalnuose ir rusena neramumų kibirkštis:
-Tai ką bedarbis pietietis, tarnavęs Oskarui veikia taip toli nuo Miegančio drakono?
-Beja, tas mulkis man skolingas už paskutinį žygį- įsikibo į stalo kraštą pietietis. Prie didžiausio stalo vykusi diskusija buvo įsiaudrinusi, vyrai ginčijosi dėl Rūko miško burtų- turėjau galvoje, kunigaikštis. Lydėjau jį iki pat Marienfordo, o jis spruko man nesumokėjęs. Ne tik man. Jo ieško gal pusšimtis samdinių. Vieną rytą atsikėlėme, o jis išgaravo, prakeiktas stebuklas koks- jis pažvelgė akla akimi į Karfaitą- ir jeigu atvirai, jis man niekada nepatiko. Gal ir gerai, kad jis pralaimėjo. Ne koks karalius būtų.
-Tai ar žinai kur jis?- pagriežtino toną- gal pavyktų man jį sučiupti.
-Niekas nežino kur kunigaikštis Oskaras- kramtė duoną vyras.
-Tai dabar po visą šiaurę ieškai jo ir sieki apginti karaliaus garbę?- Karfaitas atsigėrė alaus- abejoju šios tavo užduoties sėkme.
Ivas pastebėjęs, kad vynas pastatytas ir neliečiamas, vogčiomis prisislinko vyną sau ir pradėjo jį gerti.
-Na, aš tik ieškau darbo, šiaurėje kyla šalti vėjai, todėl esu su kailiniais- linktelėjo galva Ivas- sklinda įvairių kalbų, dabar tikiu, kad jos teisingos, jeigu sutikau net patį Juodvarnį Karfaitą:
-Manau tai tiesiog nelemtas sutapimas. Man tikrai ne į naudą, kad tave sutikau, o tau tikrai reikia pagalvoti prieš šnekant antraip galiu galą gauti. Ar dar ir kitiems jį prišaukti.
-Sakoma greitai atsiras darbo- atšovė Ivas- tiek kalbama smuklėse Luvenijoje, Sitrijoje ir Rovenijoje. Esgarinas pabudo, o man reikia monetų. Reikės judėti, nenoriu naktį bastytis laukymėse, išvyksiu anksčiau, kad rasčiau kitą stogą virš galvos. Dabar šiaurėje naktį po atviru dangumi per daug pavojinga.
-Tikrai pavojinga- tyliai pridūrė Karfaitas prisiminęs nuotykį su neaiškiu gyvūnu.
-Miegojau praeitą naktį ant akmenų pakloto, tai bent nugarą nugulėjau. Mano puikusis arkliukas tik padėjo atsistoti.
-Sakai, tau reikia monetų?- Karfaitas išgėrė alų- lydėk mane, pietieti – jis nužvelgė tą purviną veidą- keturios rankos ir du ginklai geriau už dvi rankas ir vieną ginklą. Aš ne Oskaras, skoloje neliksiu. O jeigu gerai padirbėsi, gražinsiu ir jo skolas.
Karfaitas tuo netikėjo. Ivas esant reikalui jam pasitarnaus kaip skydas, o jeigu per stebuklą ir neatsiliks, o išgyvens, gal ir bus kažkiek naudingas. Galės bent jau žirgu pasirūpinti:
-Tikiuosi tai nėra pigus elfiškas triukas?- suraukė antakius Ivas iš Miegančio drakono- nes nežinau kur yra Oskaras.
-Pamirškime kunigaikštį - Karfaitas pakilo nuo kėdės.
Pietietis akimirką pasvarstė:
-Jums pasisekė, kad turite monetų- tarsi išdidus ir išsipustęs riteris jis pakėlė galvą į Karfaitą- užklupote mane tada, kaip man labiausia reikia pinigų, kada išvykstame?
-Nedelsiant- atsakė- o dabar, paruošk man žirgą. Žirgą prižiūri arklidžių vaikis, dabar dirbi man, imk monetą ir atsilygink vaikiui- Ivui nelabai patiko pirmoji užduotis, bet pamatęs monetos grožį ir Karfaito liepiamąjį žvilgsnį greitai nurimo. Regis net jo akla akis geltonai nusidažė.
Jis suprato, kad tokių monetų gaus ir pats. Jeigu tik vykdys ką lieptas.
Kol jie susiruošė keliauti, buvo pilnai įsidienoję. Slinko dar viena šiaurietiška diena. Kol Ivas rūpinosi žirgu, pats Karfaitas sugalvojo papildyti maisto atsargas. Vyno nepasiėmė, tačiau įsigijo dar šviežios duonos iš smuklės, keletą paskrudintų dešrelių ir puikios kiaulienos. Puikia, ją pavadino šeimininkė. Bet buvo galima jai pritarti. Mėsa čia buvo skani. Taip pat papildė savo vandens atsargas. Nors kur kas daugiau negu vandens, šeimininkė galėjo pasiūlyti alaus.
Ir pigiau!
Galiausia jie patraukė keliu vedančiu į šiaurės rytus. Ten jau kabinosi tamsuma. O juos išlydėjo lojantis, apspardytas smuklės šuo.
Jojant lygumose, užuovėjos nebuvo, su kiekviena valanda vėjas vis stiprėjo. Naktis nusimatė būsianti itin šalta. Gal vis tik reikėjo pasiimti ir karšto vyno? Karfaitas dar labiau susigūžė tarp savo drabužių, įsisuko į apsiaustą. Viena ranka laikė vadžias. Žirgas sužvengė. Ivas sekė jam iš paskos ir gurkšnojo vyną, kurį spėjo pasigriebti ir susipilti į gertuvę:
-Tiesa,  iš didelio džiaugsmo pamiršau paklausti, o kur vykstame?- sėdėdamas ant savo randuoto žirgo paklausė Ivas iš Miegančio drakono. Jis garsiai alsavo.
-Vyksime į Ferburgą, o iš ten, savais keliais, nebent įrodysi, kad kažką sugebi.
Akimirką jis ir pats nustebo pastebėjęs, kad jo būsimasis kompanionas kažką galvoja. Jis atrodė išties juokingai. Kaip didžiulis nešulys ant balno. Spalvoti, stori drabužiai, ryškios spalvos netiko jokiai apsaugai ir priedangai. Atrodė kaip ryškiai rusenanti žarija. Užsiropštęs ant žirgo jis užsimaukšlino šalmą. Didžiulį, nelygų, tarsi moliūgą. Bet, kaip vėliau pastebėjo Ivas, ypatingai tvirtas. Jis toks sulamdytas buvo dėl daugybės kovų!
Į tą šalmą tikriausia būtų tilpę dvi Karfaito galvos:
-Atsižvelgiant į kelią, laiką, kelionės tikslą ir pavojus, be to būsime labai arti Esgarino- Ivas pasitaisė šalmą, jis vos nenukrito, kai šis ieškojo kur gi pasikabino vyno gertuvę- jums mano paslaugos kainuos šimtą sidabro ir penkias dešimtis auksinių varnų monetų- atsigėrė vyno- jeigu mokėsite karaliaus monetomis, apsieisite pigiau, čia kalbėjau apie senuosius pinigus.
-Tapai labai godus, Ivai- atkirto Karfaitas- gal užsimanei tapti riteriu ir ta proga įsigyti padorų žirgą, palydą ir ginkluotę? Net mokantis kovoti samdinys tiek nekainavo ir nekainuoja- Karfaitas nužvelgė Ivą, pasimuistė- būk paklusnus ir vykdyk užduotis, gausi savo pinigus. Bent jau tiek, kiek esi vertas.
-Sunkūs laikai, sunkūs laikai, karo jau senokai nebuvo- tarsi nuogąstavo Ivas- o pinigų reikėjo ir reikia, be to mano gyvuliukas dar puikus- jis pasilenkė paglostyti arkliui kaklą, o Karfaitas matė tik randuotą gyvulį- šaunuolis. Jo nekeisčiau į nieką.
-Jeigu taip sakai- nukando pokalbį Karfaitas.
Jis nužvelgė horizontą. Grisfordas vėl buvo toks pat. Sidabrinės ir ruduojančios žolės teplionė plikoje žemės drobėje. Bekraštis pasaulis, jis tave gali sugniuždyti savo dydžiu ir sugriauti. O gal Ivas bus naudingas? Jis kalba neužsičiaupdamas, nors erzina, bet kelionė bus blaškoma. Gal bus naudingas ir kovoje, kurią Karfaitas galėjo nujausti. Jis pasitaisė prie šono prikabintą kalaviją. Taip jį ir pasiliko. Norėjo jį visada turėti šalia.
Esgarinas nubudo, jis pats išsiustas į Ferburgą, ten jau yra ir lordas Lounbelgas. Jeigu nereikėtų tvirto karaliaus žmogaus, pats Karfaitas ten nekeliautų, būtų nusiustas kas nors kitas. Tai reiškia, kad kažkas nutiko neplanuota:
-Pasitikiu jūsų garbe- toliau kalbėjo Ivas- neabejoju kad sutartį galėsime pasirašyti vėliau ir sąlygos nesikeis. Pas mus kraštuose taip įprasta. Samdinio darbas pagal sutartį.
-Labai puiku- pritarė Karfaitas- man taip pat į naudą turėti tavo pasirašytą priesaiką dirbti Folkmarams- ir šelmiškai nusišypsojo.