Kambarėlyje sėdžiu vienas,
Tylą dovanai esu gavęs.
Ją taupiai į klausą susėmęs,
Savas – sau ir seniai – nesavas.

O dangus žvaigždėmis nubiręs,
Jaunatis klevo šakoje supasi.
Ji pilnės, kai aš būsiu dilęs, –
Mintys slenka, tarytum rūkas.

Slepia tai, kas kadaise buvo,
Mes visi juk į priekį einam.
Laiko pirštai – kibūs čiuptuvai
Pasiglemžia po savimi laimę.

Kambarėlyje kertės – tylios,
Net pelės krebždesio nesigirdi.
Lyg nuodėguliai, metai svilo,
Svajones pradaigino beširdžiai.

Pagėla kai po širdį braido –
Vaizdas dingusio atviruko.
Daug ko laikas dabar neleidžia,
Raukšlė lizdą veide susuko.

Kambarėlyje glūdžiu vienas,
Esu tylą veltui juk gavęs.
Nutrink, Dieve, mane lyg dėmę,
Tarp savų Ten aš būsiu savas.