Keturi kartai naktį, du kartai ryte,
Štai tokia būna meilės anatomija,
 Moteris yra tik gimdyti sutverta,
 Esi pati kalta, kai gyvenimas trolina. 
 
Princai, karaliai, paprasti mirtingi
Priekaištauja, negali, esi nevertinga,
Būsi užrakinta arba išvaryta į tremtį,
Turėsi su tuo susitaikyti ir visa ištverti.
 
Kiek gražuolių, tik pradėjusių žydėti,
Turėjusių garbingus protėvius ir kraitį,
Bet, neatlikusios pareigos, turėjo mirtį,
Toks buvo įsakymas, kad amžiams nutilti.
 
Jeigu vienoje pusėje stovėtų vienas vyras,
Tai kitoje pusėje stovėtų kelios moterys,
 Nes kažkuriai iš jų tektų pasakos motyvas,
 Kitoms, tik nesėkmingų bandymų tramplinas.