Po valandėlės Eliza pastebėjo netoli Tamsos karalystės vartų besiplaikstantį juodą apsiaustą ir suprato, kad artėja Arela. Ji žengė netvirtais žingsniais, lyg ir išsigandusi, o Goda įdėmiai žiūrėjo į ją, mėgindama atspėti, apie ką su ja kalbėjo Tasdaras.

– Ką jis tau sakė? – paklausė Eliza, kai Arela pagaliau sustojo prie jų.

– Papasakosiu vėliau, – nerodydama jokių emocijų sukuždėjo ji. – Nesijaudink, tai susiję su Ravena. Žinau būdą, kaip padėti jai ištrūkti iš Užmaršties pasaulio.

– Gerai, – nenoriai sutikusi linktelėjo moteris. – Svarbiausia, kad visos grįšime sveikos. Tikriausiai labai pavargai, įsikibk man į ranką, teleportuosiu.

Toji iškart pakluso, o Goda taip pat įsitvėrė jos rankos ir netrukus jos atsidūrė Azryate. Arela dar niekada nesijautė tokia laiminga, kad grįžo namo, juk vis dėlto jai pavyko atgauti dukterį, nors tai nebuvo pabaiga ir ji turės rizikuoti savo gyvybe, norėdama ją išgelbėti. Prie paradinių durų jas pasitiko Lorena ir be žodžių, puikiai supratusi situaciją, įleido jas vidun. Arela nedelsdama nuskubėjo į savo kambarį paguldyti Ravenos, o Eliza ir Goda nusekė paskui Loreną, kuri ragino jas rankos mostu, bijodama palikti Gordoną vieną. Neramus jos veidas išdavė, jog padėtis ne viena iš geriausių.

Išvydusi savo tėvą tokį silpną ir bejėgiškai gulintį lovoje, Goda nedrįso prieiti artyn, nors taip seniai jo nematė ir troško išgirsti švelnų jo balsą. Tačiau kad ir kaip buvo skaudu, turėjo pripažinti, kad jos norų jis neišgirs ir taip paprastai nepabus.

– Turėtume apžiūrėti tavo ranką, – tarė Eliza. – Kas atsitiko?

– Trenkiau Melburnui, – atitrūkusi nuo minčių nekaltai šyptelėjo mergaitė.

– Prisėsk, apžiūrėsiu, – pasisiūlė Lorena, o jai įsitaisius ant kėdės, pastatytos visai šalia lovos, atsargiai suėmė jos pirštus. – Gali būti, kad lūžo keli kaulai, tad visko neišgydysiu, teks tvarstyti.

Goda neprieštaravo ir leido jai daryti savo darbą. Po kelių minučių grįžo Arela ir tyliai įsitaisė prie Gordono.

– Nesuprantu, kas jam nutiko, – pastebėjusi jos sunerimusį žvilgsnį prakalbo Lorena, nusimesdama nuo peties į kasą surištus savo plaukus. – Ne tik, kad jo aurą gaubia blogis, bet ir kažkas neleidžia jam pabusti.

– Jam nieko nenutiks, tiesa? – išsigandusi Goda pakilo nuo kėdės, bet moteris rodė prisėsti vėl, kad pabaigtų bintuoti jos ranką.

– Kol kas sunku pasakyti, kas jo laukia, – pripažino tiesą Eliza. – Beje, kol buvai uždaryta požemiuose, Gordonas sutaisė tavo lazdą.

– Tikrai? – apstulbo mergaitė. – Bet kaip jam pavyko tai padaryti? Maniau, kad dievai mane nubaus, nes neišsaugojau Žynių simbolio.

– Nežinau, kaip jis tai padarė, bet jam pavyko susitarti su dievais. Pasirodžius Melburnui jis dar spėjo tą lazdą panaudoti kovoje, nors ir negali atskleisti visos galios, nes nebėra jos nešėjas.

Galiausiai Lorena baigė tvarstyti Godos ranką, tad daugiau nelaukdama mergaitė priėjo prie lovos ir atsargiai, nenorėdama užgauti Gordono, prisėdo ant krašto.

– Geriau leiskime jiems pabūti vieniems, – sukdama išėjimo link Arela pamojo ranka, kviesdama Loreną ir Elizą. Nieko nesakydamos jos tyliai išėjo, paskui save uždarydamos duris.

Goda džiaugėsi, kad po tiek laiko pagaliau išvydo savo tėvą. Ji nesugebėjo atleisti sau už tai, kad jam nepadėjo, nes buvo per silpna ir pakliuvo į nelaisvę, bet nieko negalėjo pakeisti, tik laukti, kol jis atsipeikės. Po ilgo nesimatymo jis nė kiek neatrodė pasikeitęs, tik ji nebematė jo šypsenos, jo veidas buvo sustingęs ramybės būsenoje. Mergaitė vos įstengė tvardyti ašaras, bet susivaldė, išgirdusi artėjančius žingsnius, o girgžtelėjus kambario durims pakėlė galvą.

– Atleisk, – prakalbo sutrikusi Agnesė. – Maniau, kad mano mama čia, nenorėjau trukdyti.

– Nieko tokio, Agnese, netrukdai, – liūdnai nusišypsojo Goda.

– Iš kur žinai mano vardą? – nustebo toji.

– Tavo mama pasakė, o tu tokia panaši į ją, kad nesunku atspėti.

Mergaitė tylėdama priėjo arčiau, nukreipdama susirūpinusį žvilgsnį į Gordoną.

– Man labai gaila dėl to, kas nutiko. Kai jis kovėsi su Melburnu, buvau šalia ir viską mačiau, bet nesugebėjau jam padėti.

– Neabejoju, kad darei viską, ką galėjai.

Agnesė truputėlį nejaukiai prisėdo ant lovos.

– Tu labai panaši į savo tėvą. Goda, ar ne? – pasitikslino ji, o toji tik linktelėjo. – Kiek tau metų?

– Keturiolika.

– Man irgi. Kitais metais vėl pradėsiu lankyti mokyklą, ir taip jau gerokai atsilieku, nes kurį laiką turėjau praleisti Tamsos karalystėje. Bet nuo šiol gyvensiu Azryate, o ne Žemės planetoje pas Liną. Kaip manai, ar mums pavyks išsiaiškinti, kaip ją išgelbėti?

– Nesijaudink, būtinai ištrauksime ją iš Nebūties pasaulio, tereikia trupučio kantrybės.

– Žinai, į ypatingųjų pasaulį įžengiau visai neseniai ir man dar daug kas neaišku, – minutėlei ji prikando lūpą, tarsi apie kažką mąstytų. – O tu kada nors pagalvoji apie tai, kiek aplinkui žmonių, kurie nė nenutuokia apie tokius, kaip mes?

– Be abejo, bet paprasti žmonės negali žinoti apie mūsų gebėjimus, – priminė jai Goda, rūpestingai taisydama Gordono antklodę. – Taip jau sutvertas pasaulis, nežinia, koks chaosas kiltų, jei būtų kitaip, juk dievai ne be reikalo atskyrė mūsų pasaulius.

Agnesė susikrimtusi kurį laiką nieko nesakė. Melburnas kadaise jai pasakojo, kad kartais pasitaiko išimčių ir paprasti žmonės žino apie ypatinguosius, bet tada turi slėpti tai nuo aplinkinių.

– O kur tavo mama? – staiga paklausė ji. – Kiek girdėjau, gyveni tik su tėvu, tiesa?

– Taip... – nusiminusi nutęsė Goda. – Savo mamos niekada nemačiau.

– Gordonas tau ką nors apie ją pasakojo?

– Nelabai, tik tai, kad ji mus paliko man gimus. Dažnai norėdavau jo paklausti daugiau, bet neišdrįsau, nes jei būtų norėjęs, pats būtų viską pasakęs. Galbūt jis vengia apie tai kalbėti, nes per daug skaudu ją prisiminti?

– O tu nori sužinoti, kas tavo mama? Nori ją pamatyti?

– Daug kartų apie tai galvojau, bet jei mama mane paliko, vadinasi, jai manęs nereikia, tad kodėl man turėtų reikėti jos?

Agnesė tik linktelėjo, jausdama jos balse abejonę, ir vėl nukreipė žvilgsnį į Gordoną. Goda taip pat tylėdama žiūrėjo į jį ir bandė įsivaizduoti, kokį skausmą dabar jis patiria.

– Tai tiesa... Lorena sakė tiesą... – nusigandusi ji šiek tiek atsitraukė. – Kažkas trukdo jam pabusti. Jis gali daugiau nebepakilti...

– Nesijaudink, viskas bus gerai, – ramino ją Agnesė. – Tavo tėvas stiprus ir taip paprastai nepasiduos.

– Turime rasti būdą, kaip jam padėti, jis privalo pabusti.

– Pasikalbėkime su mano mama ir Arela, galbūt jos žinos, ką daryti, tu tik labai nenusimink.

– Ačiū, kad mane palaikai, – liūdnai nusišypsojo mergaitė. – Juk mes dar nieko nebandėme, galėčiau pamėginti...

Agnesė jau žiojosi klausti, bet Goda parodė jai tylėti ir uždėjusi ranką Gordonui ant krūtinės užsimerkė. Susikaupusi ji bandė pajusti tai, ką jautė jis, tačiau nieko neapčiuopė – jį tik gaubė tamsa. Bet dėl to nepasidarė lengviau, nes ji nebuvo tikra, ar ta tamsa geras ženklas.

Matydama jos nusiminusį veidą, Agnesė suprato, jog jai nieko nepavyko, tad tik tyliai laukė, kol ji pati ką nors pasakys.

– O tu esi girdėjusi, kad kažkada buvome mirę, bet atgimėme? – netikėtai sujudo Goda.

– Ne, iš kur visa tai ištraukei? – apstulbo Agnesė. – Ir išvis, ar tai tikra?

– Žinoma, apie tai man pasakojo tėtis. Gyvendami praeitą gyvenimą buvome beveik tokie patys, kaip ir šiame, net daug kurie įvykiai dabar kartojasi.

– Bet kam tada jiems kartotis? – suraukė kaktą mergaitė. – Kas iš to?

– Praeitame gyvenime mums nepavyko apsisaugoti nuo Tasdaro, o Dangaus sūnūs norėjo suteikti galimybę išlikti ir tai buvo vienintelis būdas padėti. Pasirodo, šis atgimimas mums jau trečias, deja, ir paskutinis. Mes dar galime ištaisyti savo klaidas ir rasti būdą, kaip įveikti Tasdarą, tačiau ne visi žino apie praeitus gyvenimus, dažniausiai tik žyniai, nes kitaip kiltų panika, tad niekam apie tai nepasakojame.

– Tuomet kodėl pasakei man?

– Kai pradėjau mokytis, kad tapčiau pilnaverte žyne, išmokau daug naujų dalykų, kuriais tiesiog noriu pasidalinti. Nujaučiu, kad esi patikima, juk vis dėlto apgavai Melburną ir padėjai iš požemių ištraukti Arelą.

– Suprantu, – nusišypsojo Agnesė. – Gali man bet kada išsipasakoti, nuo šiol mes draugės, ar ne?

– Žinoma, kodėl gi ne? – Goda atsakė jai šypsena, bet netrukus jos veidas surimtėjo. – Tam, kad šiame gyvenime įveiktume Tasdarą, mums reikia sustiprėti, patobulėti ir įgauti naujų galių, tada gal turėsime šansą. Privalau dar daug ko išmokti iš savo tėvo...

– O aš galėsiu pasimokyti kartu?

– Nemanau, kad tai taip paprasta. Kiekvienas iš mūsų savo galias atskleidžia skirtingu būdu. Maniškės stipriausios supykus, o Ravena turi tikėti savo jėgomis, kas žino, ko reikia tau. Be to, mano tėvas ir taip labai užsiėmęs, nejaugi ims mokyti visus, kurie panorės? Kur kas geriau turėti savo mokytoją, kuris apie tavo galias žino daugiau.

– Turi omenyje tėvus?

– Taip, juk savo galias paveldėjai būtent iš jų. Neabejoju, jog Eliza padės tau išmokti geriau jas kontroliuoti, kai pati taip puikiai valdo savo psi.

Agnesei pasidarė lengviau, todėl aprimusi ji pažvelgė pro langą į kieme nerūpestingai žaidžiančius vaikus. Goda palengvėjimo nejuto, nepatraukdama akių nuo Gordono.

– Aš jau eisiu, – kildama nuo lovos po kurio laiko prakalbo Agnesė. – Patikrinsiu, kaip laikosi mama, galbūt jai reikia mano pagalbos.

Goda tik linktelėjo ir netrukus liko viena su tėvu, nujausdama, kad anksčiau ar vėliau jis pabus. Kas, kad kažkas trukdo? Juk tai tikriausiai niekai, kaip ir sakė Agnesė, iš prigimties jis buvo kovotojas. Tokios mintys suteikė tik dar daugiau vilčių, ir nejučia ji suspaudė jo ranką tarp savo laibų pirštų, tikėdamasi, jog jis pajus jos prisilietimą, tačiau Gordonas nė nekrustelėjo. Nusivylusi mergaitė nusprendė išeiti ir leisti jam pailsėti, tad tyliai užspaudusi rankeną nužingsniavo virtuvės link.

– Ir ką ten Persėjas veikė? – jau iš tolo atsklido neramus Arelos balsas. – Kur jis dabar?

– Padėjęs man patekti į tvirtovę išvyko namo.

Godai atidarius duris, moterų žvilgsniai susmigo į ją. Agnesė sėdėjo į šalia Elizos ir akių nepakėlė.

– Vis dar taip pat? – kreipėsi į ją Lorena.

– Manau, turėtume pasikviesti pagalbą, – rimtai ištarė ji. – Gal pavyktų sužinoti, kas neleidžia mano tėvui pabusti.

– Man vienai nepavyksta to padaryti, tad jau galvojau paprašyti Persėjo atgabenti pas mus Žiną.

– Žiną? – suraukė antakius Goda. – Niekada apie tokią negirdėjau.

– Ji Dangaus karalystės žynė, – pakildama nuo kėdės paaiškino pranašė. – Ir labai gerai moka dirbti su magiška energija ar net užkeikimais, galbūt žinotų, kas tiksliai gaubia Gordono aurą ir sugebėtų tai panaikinti. Galiu tuojau pat ją pakviesti.

– Žinoma, – apsidžiaugė Arela, tad toji nedelsdama ištarė burtažodį, taip teleportuodamasi prie Dangaus karalystės vartų. Goda šiek tiek nusiminė prisiminusi, kad pati tos galios dar neįvaldė.

– Lorena labai gerai pažįsta Dangiškųjų rūmų valdovus, – atsikvėpė Eliza. – Galbūt Žina padės išgydyti Gordono žaizdas, o per tą laiką, kol jos pasirodys, nuvyksiu pas Aristėją ir pasakysiu, kad nebeieškotų burtų, juk Ravena jau Azryate.

– Gerai, – Arela taip pat pakilo iš savo vietos. – Nueisiu patikrinti, kaip laikosi Ravena, noriu būti tikra, kad jos būklė nepablogėjo.

– Nemanai, kad pats metas papasakoti, apie ką kalbėjote su Tasdaru, kai likote vieni? – sujudo ji. – Jis pasakė, kaip galėtum padėti Ravenai, ar ne?

– Taip, bet... pasikalbėsime vėliau, kai grįši iš Aristėjo, nenoriu gaišinti jo laiko.

– Tu teisi, – sutiko moteris, nulydėdama draugę žvilgsniu, kol toji galiausiai pranyko už durų.

– Ar jums neatrodo, kad Arela keistai elgiasi? – sunerimusi paklausė Goda. – Nuo tada, kai pabuvo pas Tasdarą...

– Gal jis pasakė Arelai ką nors labai blogo? – spėliojo Agnesė. – Toks jausmas, lyg ji kažką nuo mūsų slėptų.

– Bet argi ne įtartina, kad Tasdaras taip paprastai mus paleido? Juk jis galėjo paleisti tik Raveną, sužinojęs, kur ji pateko.

– Turbūt tai dar vienas jo planas...