***
Kryžkelė.
Tokių ištryptų ir nežymėtų kelių žemę čia raižė šimtai. Visai šalia kelių, vieno nuo seniai vadinto Plepių, o kito Šnekorių, išsišakojimo stovėjo storų, lygiai tašytų akmenų sienomis apjuosta tvirtovė, saugojusi jo karaliaus karalystę. Vestfortas buvo vartai į Vesiją. Keturi juodi tvirtovės bokštai it sudžiūvę, kaulėti pirštai iš tolo varė siaubą aplinkiniams gyventojams, keliautojams, ar lordams, kurie gyveno ir tarnavo šiose apylinkėse. Tai įspėjimas ir ženklas nenuginčijamai ir nepalenkiamai tvarkai.
Folkmarų tvarkai.
Žaluma ištaškytoje pievoje, panašus į  mirties delną, sugniaužiamą į kumštį artėjant kovai, Vestfortas priminė siaubingą pasakos pabaisą. Ant jos bokštų plevėsuojant mėlynoms vėliavoms su juodu varnu viduryje, Karfaitas pasuko į šiaurę. O Vestforto pirštai dar ilgai jam rodė kryptį iš kur jis iškeliavo.
Telydi tave Efinduilėjos gailestis, tokie buvo paskutiniai jo karaliaus žodžiai. Jam šie žodžiai buvo visiškai tušti. Jis geriau negu bet kas kitas visame pasaulyje žinojo, kad Efinduilėjos gailestis buvo baisesnis už jos įniršį.
Kovos įrankis, tokia mintis jo nepaliko. Kovos įrankis, štai kuo jis buvo paverstas. Kovos įrankis. Karaliui jo reikia, o tai galėjo reikšti tik viena, jam teks lieti kraują.  Karfaitas ir buvo Efinduilėjos įniršis. Religijai sukurtas ginklas.
Religingu jis savęs nelaikė tad į palinkėjimą nieko neatsakė. Dar nuo mažens nekentė dievų ir religijos, kaip girtas ir pakvaišęs tėvas nusprendė atsisakyti visų pasaulietiškų pagundų ir nusprendė patraukti religiniu senojo triumvirato keliu, Karfaitui religija nebeegzistavo.  Būdamas dar vaikas, norėjo jais tikėti, ypač tada kai būdavo sunku. Bet kaip tikėti tais dievais, kuriems tarnavo tokie kaip jo tėvas?
Išgirdęs žodžius apie dieviškus palaiminimus kelionėn,  Karfaitas gerai prisimindavo ir net gi pajusdavo skaudžius tėvo kirčius. Juos pajautė ir atsisveikinimo su karaliumi metu.
Kraujo liejimas jam per daug nerūpėjo. Save guodė, kad po mirties nieko nėra. Tik tamsa, tuštybė ir bausmė. Nors pats netikėjo, bet žinojo, kad pagal įprastus visų tikėjimų papročius jis į rojų nekeliautų. Mirtis jam neatrodė išvadavimas. Bet jis nebuvo tas kur trypdavo kitų religinius įsitikinimus. Jis žinojo, kad tikėjimas žmonėms svarbus.
Jis suteikia vilties ir paguodos.
Į šią užduotį išvyko kaip ir į bet kurią kitą.
Karalius Arhaifas Folkmaras su visa palyda tikriausiai buvo toli rytuose, kaip Varnų tiltą stūksojusį virš Vakarės upės kirtęs Karfaitas įžengė į pietines ir pilkas Grisfordo karalystės žemes.
Jam atsivėrė senovinė stipri ir nuožmi karalystė. Dydžiu jai neprilygo jokia kita šiame žemyne. Heimerholų valdomas Grisfordas driekėsi nuo Vakarės iki Nordfordo ir Arnfordo protektoratų šiaurėje bei Vienybės pilių laukinėje, tolimojo Esgarino pašonėje.
Heimerholų giminė buvo sena kaip pati karalystė. Jie žinoma nepraleisdavo progos  pasigirti, kad Grisfordas  pradėjo egzistuoti su jų atsiradimu. Na, o rūpinantis tolesniu karalystės išlikimu jaunasis princas Aldas Heimerholas buvo vedęs Arhaifo dukrą Meliną.
Lyg varnas iš Folkmarų, kuriems jis tarnavo vėliavos, Karfaitas šuoliavo per didžiulę, pirmuoju ateinančios žiemos sidabru nudažytą karalystę šiaurės link ir vakare net pats nepastebėjo kaip iki išsekimo nuo kojų buvo nuvarytas jo žirgas. Rovenijos kalnai jam buvo iš dešinės, o netoli jam iš kairės, augo Seldorfo miškas. Neryškų jo pėdsaką buvo galima išskaityti horizonte. Karfaitas jojo toliau, bet staiga žirgas sustojo ir jis susiprato nulipti. Užsispyręs gyvūnas toliau jo neneš iki gaus pailsėti. Jis sužvengė, tarsi kalbėtų ir užrietė galvą.
Nulipęs ir pasičiupęs vadeles vedėsi žirgą per šąlančią ir kietėjančią, išeinančio rudens kaustomą žemę. Jis dalyvavo daugybėje žygių, bet žygiai naktį ir per šaltį jį vargino labiausiai. Ritmingai žingsniuodamas kartu su žirgu jis pats pasinėrė tarp minčių.
Ferburgas, į kurį vyksta, buvo toli šiaurėje. Jis visada buvo svarbus miestas ir esminis Folkmarų tvarkai Grisforde ir šalia Esgarino. Ten valdė karaliaus statytiniai. Burmistras Miglovaras ir neseniai išvykęs lordas Lounbelgas.  Karfaito galvoje sukosi scenarijai.
Henrikas Lounbelgas buvo vienas iš karaliaus patikėtinių. Ne koks tipas, šiurkštus, nevalyvas, Karfaito akimis tikras kvailys. Dar vadinamas Akmenširdžiu. Su Henriku jie nebuvo bičiuliai ir to niekada neslėpė, todėl karalius prašė jų sutarti. Abu gerai žinojo, kad taip nebus. Karfaitas mielai išplėštų jam širdį... Tai buvo paika mintis.
Kovos įrankis. Pagalvojo jis, juk toks jis buvo. Vylėsi, kad kada nors Henriko kvailumas, impulsyvumas ir kantrybės stoka jam atneš galą.
Kurį laiką vesdamas savo žirgą Karfaitas ir pats sukorė nemažą dalį kelio. Galiausia pradėjo justi nuovargį. Juk nebuvo jaunas. Jo akys merkėsi, vaizdą temdė miego kepurė slenkanti ant raukšlelėmis vagojamų akių. Jo galva tapo sunki ir retsykiais nukrisdavo taip patempdama kaklą ir jį nemaloniai išbudindama. Jis pasimuistė, stengėsi prasiblaškyti. Žirgas dar kartą sužvengė, primindamas apie save ir neleisdamas nuklysti nuo kelio. Po drabužiais jautė kaip kaista kūnas. Galėjo suskaičiuoti kiekvieną prakaito lašelį, bet sustoti neketino.
Staiga jis pamatė kitą pakeleivį. Kiek toliau į šoną nuo jo ir žirgo kažkas sėlino. Nedidelis juodas šešėlis. Vilkas? Šuo? Katė? Neaišku, keturkojis gyvis. Riesta, trumpa uodega. Kiek laiko jis jau čia? Jeigu čia vilkas, tai galėjo būti netoli ir visa gauja. Karfaitas pradėjo svarstyti ar anksčiau nematė, kad yra sekamas, bet neprisiminė. Jis sustojo. Pasitrynė savo akis, gal tik pasivaideno. Nuovargio iliuzija.
Bet gyvis nesustojo. Lėtai sėlino į priekį. Tada tikriausia atsisuko. Sužibo dvi nedidelės jo akys. Raudonos, blizgančios kraupia nelaimes pranašaujančia spalva. Karfaito žirgas tapo neramus. Vikriai ir stipriai suspaudė vadžias. Tada gyvis sustojo. Jis spoksojo į keliauninkus, pakėlė savo galvą ir sukaukė. Tarsi vilkas, tarsi plėšri, puolanti katė, ir viena ir kita, tokio garso dar nebuvo girdėjęs. Jis stingdantis. Tarsi paskutinis atokvėpis, o vėliau šauksmas. Tai nebuvo agonija, bet nebuvo ir bauginimas. Keistas žvėries pasisveikinimas arba įspėjimas.
Gyvis dideliu lanku apėjo ir atsistojo priekyje. Žirgas darėsi vis neramesnis. Tada vėl kaukimas. Toks pat košmariškas. Akimirką pasirodė baisesnis už mintis, kurios lankydavo Karfaitą. Jis atsisuko į savo žirgą, šis buvo ties pašėlimo riba. Trypčiojo. Bet staiga nurimo, suprunkštė lyg niekur nieko. Jo akys blizgėjo ir jis pradėjo žingsniuoti kaip žingsniavęs.
Žvėris dingo. Pasitraukė į Seldorfo pusę.
Karfaitas stovėjo talžomas vėjo. Nugarą plėšė šaltis, kuris susigėrė su atvėsusiu prakaitu. Jis keletą kartų apėjo aplink žirgą, dairėsi, tačiau nieko nematė. Jo akys tapo tamsios pelkės spalvos, pasigavusios nakties tamsumą. Atsargumo jausmas dar liko, kas tai buvo, ar jam tikėtis puolimo? Gal jį tuoj prisivys vilkų gauja? Jis uždėjo ranką ant savo daiktų krepšio, pačiupinėjo. Po juo buvo pasikišęs kalaviją. Pasitaisė jį, kad būtų galima kuo greičiau jį išsitraukti.  Durklą prisitaisė čia pat ant diržo, nugaros pusėje. Jis galėjo kautis su gauja netikėlių mosuojančių ginklais, bet vilkų gauja buvo aršesnis priešas. Karfaitas nusprendė, kad laikas joti.
Šokęs atgal ant žirgo, jis kiek ramiau jį vedė į priekį. Atsargiau. Nežinodamas ko tikėtis bei duodamas pailsėti gyvuliui ir sau. Dešinė jo ranka buvo nuslinkusi ant kalavijo rankenos. Jos galas išlietas į varną, gėrė tamsą per kampą išlindęs iš po krepšio. Tik įpusėjus nakčiai, Karfaitas nusiramino ir paspartino savo žirgą.
Žvarbi naktis spaudė prie kelio. 
Nepatyrusiam keliautojui ji būtų netinkama, bet tik ne jam. Tačiau klaidą pripažino, būdamas toks patyręs žygių dalyvis, aprangą pasirinko blogą. Dėvėjo tik storintus, pašiltintus ir oda aptrauktus drabužius. Lygiai siūtus, tamsius, rudai, juodus, kad visai išnyktų naktyje. Jo švarkas įrėmino pečius, o ant jo po kaklu įsitaisęs ir grakščiai išsiuvinėtas buvo Folkmarų varnas. Ant viršaus jis užsidėjo storą, juodo kailio apsiaustą.
Tuščiuose laukuose jis jojo iki ryto. Kol visai nušvito. Rytas buvo šaltas. Nuo Rovenijos pusės iš rytų pūtė stiprus ir nemalonus vėjas. Kartais jis į viršų sukeldavo lengvus, jo įtakai pasiduodančius žabus.
Lengvai papusryčiavęs ir truputį pailsėjęs Karfaitas judėjo toliau. Valgė ne daug, o ir įsidėjęs buvo ne daug, jis nemėgo tampytis daug maisto, o kartais buvo linkęs ir trumpai pabadauti. Šį įprotį išsivystė per ilgus kelionių metus.
Karfaitui diegė nugarą, tačiau sukandęs dantis jis galėjo judėti. Tai buvo senos traumos pasekmė. Dar vienas tarnybos įvertinimas. Apdovanojimas, o tokių apdovanojimų jį puošė gausybė.
Kovos įrankis.
Rodėsi jo žirgas vėl buvo kupinas jėgų. Tai buvo puikus gyvūnas. Karfaitas jį gavo už ištikimybę iš savo karaliaus, Luvenijos ristūnas, didysis Isteveno žirgas. Stiprūs, ištvermingi, sunkiai sužeidžiami, šie gyvūnai jau ne vieną šimtmetį į mūšius vedė Luvenijos karalius ir kunigaikščius. Dabar į šiaurę nešė Karfaitą, atvykėlį iš kito pasaulio. Gerai pagalvojęs jis kartą priėjo išvados, kad  ten tokio gero žirgo neturėjo. Dabartinis jo žirgas vis didino greitį, o susigretinęs su vėju regis skrido. Sužvengė, įspėdamas raitelį laikytis.
Taip jis jojo visą dieną. Buvo tuščia. Tik nelygi, plika žemė. Kai kur išpešioti pakelės krūmai buvo tarsi stebėtojai lydintys atlikti darbo. Išbarstyti laukuose rieduliai, purvas, tai tiek to pietų Grisfordo gražumo.
Vesija buvo graži ir turtinga, visada žaliuojanti ir pilna gyvybės. Grisfordas akmenuota  tuštuma. Pilka senovės žemė.
Gausesnės gyvenvietės prasidėdavo tik už Odro upės. Tačiau ir čia buvo galima rasti vieną ar kitą nediduką kaimą. Gerai išmanydamas apylinkes Karfaitas nutuokė, kad truputį pasukęs šiaurės vakarų kryptimi, nors ir sugaiš laiko padarydamas nedidelį lankstą, bet pasieks nedidelę gyvenvietę.
Šias apylinkes jis įsiminė per gausybę savo žygių, kai kurie buvo pažintiniai, kiti buvo karo, o trūkusių žinių spragą užkamšė knygos ir žemėlapiai. Tik karams pasibaigus, jis suprato kaip pamėgo skaityti ir domėtis šiuo pasauliu.
Vėl atėjo naktis.
Mėnulis spigino tarsi ledinė saulė, stingdančiais delnais spausdama veidą.
Lyg dieną, apšviestas ne kuklaus mėnulio keliavo toliau. Per ilgą savo gyvenimą atliko daug kelionių ir žygių metu. Tokių žygių, kurių kiti neištvertų, bet jis jau nebebuvo jaunas keliautojas, kovotojas ar žygeivis iš Sturmrodo. Jis buvo pagyvenęs, daug iškentęs, beveik nemirtingas.... elfas. Svetimšalis. Taip juos vadino žmonės, kurie atsiskyrė ir pavertė juos priešais.
Senajame žemyne juos suskirstė ir vadino eitringais. Čia vadino elvolkais, nuo Grisfordo iki Luvenijos ir dreireifais nuo Luvenijos iki Omelijos ir Sonoros. Arba trumpiau ir bendra kalba elfais. Bet savo akyse jie buvo žmonės, o žodis elfas priklausomai nuo išsakymo neretai buvo naudojamas tarsi įžeidimas.
Tačiau kaip žmonės jų galėjo nekęsti, lygiai taip karštai jiems pavydėjo ilgaamžiškumo, užsitęsusios jaunystės, daugiau gautų metų šiame pasaulyje, ypač tie kurie bijojo mirties ir dievų rūstybės. Karfaitas tokios baimės neturėjo. Taip pat, skirtingai nuo žmonių jis suprato, kad per daugiau metų, daugiau sergi, nusilpsti ir apsunksti. Kokia nuostabi rodėsi ilgaamžiškumo dovana, tokia pati tragiška ji ir buvo. Kiekvienas elfas tą pajautė arba dar pajaus.
Pasukęs vakarų pusėn jis aplenkė Seldorfo mišką ir atsimušė į Odro upės atšaką. Grisfordo vakaruose buvo daugiau miškų, upių ir šansų surasti gyvybę. Dabar jį lydėjo kukliai, medžiais apaugęs gerai nenumindžiotas kelias.  Jodamas jis tolumoje pamatė neryškias mažytes švieseles, kaip ryškūs taškučiai nakties skyde, galiausia pasiekė garsiai šniokščiančią upę.
Šioje vietoje Odra buvo nedidelė, tačiau gili, per ją joti po pirmo bandymo atsisakė. Sekdamas aukštyn vandens tėkme, jis pasiekė nedidelį miestelį, kurio švieselės jam ir matėsi. Čia radęs tinkamą vietą persikelti per upę jis persikėlė ir įžengė į nedidelį, medinį namukų chaosą.
Tai tikriausiai buvo keliautojų ir kelių vietinių gyvenamas miestelis Karnaja. Jeigu ženklas buvo tikslus, nors ir baisiai nublukęs. Antrą kartą paskaitęs jis pamatė užrašą Kernuja.
Keli namai vienoje pusėje, keli ūkiniai pastatai kitoje. Per upę buvo nutiestas nedidelis medinis tiltelis. Iš keleto namų sklido šilta šviesa. Tamsiame danguje iš kaminų kilo pilkų dūmų siūlai ir kuteno padangę. Karfaitas sumažino tempą. Jo puikusis žirgas sutiko su tokiu tempu.
Prajojęs pirmus namukus jis pastebėjo prie vieno medinio namo pritvirtintą sutriušusią iškabą. Joje nėjo nieko įskaityti. Namas buvo pastatytas prie pat upės. Karfaitas paieškojo kuolo ar turėklo prie kurio galėtų pririšti žirgą.
Galiausia nieko neradęs, pririšo žirgą prie namą parėmusios sijos. Kalaviją jis paliko prie žirgo. Pavojaus nesitikėjo, nors būdamas patyręs karys, už diržo prie nugaros visada turėjo durklą. Kitą durklą pasikabino šone. Jis pasitiesino drabužius, pasitvarkė diržą, kuris truputį smuko gavęs palaikyti durklą ir pajudėjo.
Buvo galima atsipūsti labiau, kai eidamas link durų išgirdo sklindančius keiksmus ir juoką. Jie atsirito nakties tylumoje ir išsisklaidė gatvėje.  Karfaitas įėjo vidun ir čia buvo įrengta skurdi smuklė. Mažytė patalpa, joje tilpo ne daugiau kaip penki stalai. Kėdžių nugaros trynėsi viena į kitą. Jis pajudėjo link stambaus, ūsuoto vyro stovinčio kambario gale ir šluostančio prie stalo bokalus. Eidamas jautė keleto ten buvusių vyrų įsmeigtus žvilgsnius. Buvo įpratęs prie tokių žvilgsnių, visada jų susilaukdavo. Juk buvo kitoks nei paprasti žmonės. Jam einant visi akimirką nurimo. Galiausia grįžo prie savo veiklų ir vėl plyšavo juokais:
-Čia tavo smuklė?- pasiteiravo. Balsas buvo pavargęs, bet skaidrus ir iškarto patraukė vyro dėmesį.
-Ne, bet dabar aš ją prižiūriu- atsakė ūsuotasis, jis susimėtė. Karfaitas pastebėjo, kad vyras pasimetė ar pavadinti jį lordu ar ne, bet tuoj pridūrė- šeimininkas jau miega, lorde- jo balsas buvo pavargęs.
Karfaitas nebūtų supykęs jeigu vyras nepavadintų jo lordu. Juk jis neturėjo savo pilies ar žemių, neturėjo savo tarnų ir vėliavos. Net jo pavardės dauguma žmonių nežinojo. Neturėjo aukštesnio lordo, kuriam mokėtų mokesčius ar duotų priesaiką už jį kovoti. Jis buvo asmeninis karaliaus tarnas, atsakingas tik jam ir atsiskaitė tik jam. Kitų akyse galėjo pasirodyti kaip paprasčiausias samdinys:
-Ar galėčiau gauti karšto vyno ir ko nors valgomo?- sėsdamasis prie to paties stalo paklausė.
-Vyno gausite, lorde, bet maisto nebus, aš pats neruošiu, o moteriškė jau seniai išėjo namo- paaiškino vyras- galiu duoti tik duonos, ji kepta dieną, bet turėtų būti dar skani- ir vyras nuėjo parūpinti vyno.
Kai jis nuėjo, Karfaitas persėdo į kitą stalo pusę, kad galėtų matyti visą smuklę. Atsirėmė į tvirtą kėdės atlošą ir laukė gėrimo bei duonos. Tuo metu į smuklę įėjo dar du pakumpę, jau apgirtę vyrai. Šiems atsisėdus, jų tamsūs apsiaustai atidengė ašmenų galus. Vienas tikrai šone buvo pasikabinęs trumpąjį kalaviją. Gal net labiau paprastą kapoklę. Karfaitas įsižiūrėjo į blizgantį plieną ir tuo metu gavo ko buvo prašęs. Abu naujieji svečiai užsisakė alaus:
-Ar turi laisvą kambarį?- paklausė smuklininko, kuris jau nešė po vieną bokalą alaus naujiems svečiams.
           -Deja, lorde- pakėlė ūsą vyras- šiame miestelyje laisvų vietų seniai nėra. Neišgalime to imtis, gal kitam name ir rastumėte vietą.
  -Iš kur tie vyrai?- klausiamai pašnabždėjo.
Jam pasirodė ne vietiniai. Tikrai nebuvo aplinkinių Grisfordo žemių žmonės.
 -Jie keliauja į rytus, atvyko čia iš Arienforto. Vakar dieną. Sakė esą pirkliai, bet atvyko beveik tuščiomis, manau, lorde, jie tiesiog keliautojai, nežinau kur jie keliaus, nenoriu klausti, sugalvos, kad kažką prieš juos rezgu. Nesu smalsus ir bėdų neieškau atsiprašau, bet turiu jiems pristatyti alų, toks mano darbas.
-Ačiū už tavo laiką, smuklininke- akimis palydėjęs ūsočių paragavo vyno. Smuklininkas buvo nusiteikęs atsakinėti į klausimus, bet atrodė, kad nenori pats inicijuoti pokalbio.
Vynas buvo skanus, pagardintas įvairiais prieskoniais. Jis maloniai pašildė kūną.
Tuoj turėtų švisti, pagalvojo Karfaitas, kiek neįprasta naktį matyti tiek žmonių. Kita vertus, prisiminė, kad Grisforde gyvenantys valstiečiai kartais turi darbo ir naktimis, ypač amatininkai, kalviai ir kiti meistrai, nuolat tobulinantys savo darbus. Šių žemių žmonės visada siekia tobulybės. Ne veltui Vesijos rūmai pilni Grisfordo gėrybių. Tradicija naktimis ilsėtis labiau guvi pietuose. Štai Omelijoje tikima, kad darbas naktį gali įžeisti dievus ir jis vėl atsius chimeras.  
Grisforas gal ir nykus, bet gyventojai buvo spalvingi. Jie gali pasirodyti kuklūs ir per ne lyg mandagūs. Kiti gali būti nuožmūs, nepalenkiami ir agresyvūs. Šioje milžiniškoje karalystėje buvo įvairiausių žmonių, juos vienijo vienas bruožas – šiaurietis. Jie visi buvo galingai sudėti ir kūnu ir dvasia. Atsidavę darbui.
Išgėręs vyno Karfaitas pasirąžė, duonos taip ir nevalgęs, po pirmos kąsnio ji pasirodė pasenusi ir neskani. Smuklininkas tikriausiai pamelavo kada ji kepta.  Ta duona, kurią gabenosi su savimi ir valgydavo kelyje, buvo daug kartų gardesnė. Nusprendė, kad savo kelionę tęs. Smuklėje įsišėlo kalbos. Prie vieno stalo sėdėję trys vyrai taškė aplinkui alų ir karštai diskutavo apie pakilusias kainas. Ausies krašteliu Karfaitas nugirdo, kaip jie sakė, kad prieš Folkmaro atvykimą jie gyveno geriau.
Prie kito stalo sėdėję du vyrai diskutavo apie naujas technologijas ūkyje, kurios padeda kur kas greičiau paruošti laukus ar nuimti derlių ir sakė, kad Sonoroje tos technologijos jau naudojamos ir badai ten baigėsi. Apie Sonorą Karfaitas girdėjo daug istorijų. Didžioji jų dalis atrodė tarsi legendos ir jo neįtikino.
Anie du, kur įėjo po Karfaito gėrė jau trečią alaus bokalą ir kėlė jam įtarimą. Bet Karfaitas abejojo ar jie gali bandyti jį apiplėšti. Jis buvo apsirengęs puikiu juodu apsiaustu su blizgančiais paauksuotais siūlais, kurie įvairiomis formomis buvo išsiuvinėti ant nugaros. Diržo sagtis buvo sidabrinė. Jo drabužiai iš minkštos, švelnios medžiagos, paženklintos varnu, tiesiog skambėjo prabanga ir geležimi kaustyti batai galėjo suvilioti nusikaltimui.
Kita bėda, kad šie du vyrai ne vieninteliai, kurie gali pulti jeigu taip nuspręstų. Gal jie tik kvailiai, kurie sugalvos pasipinigauti, o gal jie kariai, kažkada sekę paskui Karfaitą ar prieš jį kovoję ir dabar pažinę užsimanė garbės. Kiekvienas nuo Ledo kelio iki Dulkių žinojo, kad Karfaitas vienas geriausių kaunantis kalaviju visame žemyne. Nukauti tokį varžovą, kad ir grėstų mirtis, būtų nenusakomas įvykis. Arba puiki istorija prisivilioti kokiai mergai į lovą.
O jeigu jam tektų pamojuoti kalaviju, jis buvo pasiruošęs. Atsikvėpęs atsistojo, priėjęs prie ūsuoto vyro, numetė pora monetų ir patraukė išėjimo link. Ant monetų iškaltas karaliaus vaizdas tarsi linktelėjo galva ir padėkojo. Smuklininkas patampė ūsą ir plačiai nusišypsojo. Norėjo dar kažką pasakyti, bet Karfaitas jau buvo prie durų.
Lauke jis priėjo atsirišti savo žirgo, bet buvo sustabdytas jį atsekusių dviejų alaus mėgėjų:
-Na gi, na gi- nusispjovė jis- taip ir pamaniau, akimirką nepatikėjau, bet čia gi elfas. Elfas atsibastęs iki pat čia – jis tarsi apsilaižė. Jo burna buvo be dantų. Apatinė lūpa sutinus, tokia pat stora kaip ir nosis kreivojanti veidą- lažinamės, kad su savimi turi didelį kapšą monetų? Ne gi lordas nenori pasidalinti? Pagelbėti prasčiokams? Paremti juos? Juk jūsų karalius toks geras, ar jo tarnai kitokie?
Tai tikrai ne pirkliai, prisiminęs smuklininko žodžius pagalvojo, ir ne kariai.
-Na gi?- jis atsisuko į vyrus. Ant jo krūtinės sutvisko juodasis Folkmarų varnas, jaukiai įsitaisęs ant drabužių. Vyrai gerai žinojo, kuriam karaliui tarnauja šis jų sutiktas elfas. Varnas buvo iki skausmo pažįstamas visiems žemyno gyventojams.
Karfaitas nusisegė apsiaustą. Permetė jį per balną.
Labai akiplėšiška suknistam elfui atsivilkti iki čia- tarė vyras- geruoju atiduok viską ką turi- jis linktelėjo galva ir nurijo seilę- žirgą pagriebsime taip pat. Rodos šis ristūnas ne saujelę monetų kainuoja.  Padėkok karaliui grįžęs, kad taip nutiko. Rodži- jis kreipėsi į savo bičiulį- ar tu pasiruošęs?
Paraudęs ir keistomis pūslėmis nusėtas kito vyro veidas buvo ne toks kovingas:
-Įspėju jus- Karfaitas nužvelgė juos puse žvilgsnio, jo akys sustingo, žvilgsnis tapo ledinis, prietemoje jo žalios akys pasidarė visiškai juodos- jeigu tuoj pat nedingsite, paleisiu jums žarnas.
Kvailiai.
-Joks nususęs elfas atsibastęs į mūsų žemes, mums nenurodinės- įkaito- ir tikrai negrasins.
Vyrai susižvalgė, išsiskyrė ir pradėjo judėti link Karfaito. Godi kraujo ir monetų šypsena aptemdė vieno būsimo varžovo veidą, kai jis nerangiai išsitraukė savo ginklą. Pavadintas Rodžiu vyras buvo atsargesnis ir ašmenų dar neapnuogino, o ir žingsnį prilėtino.
Aš juos įspėjau, sau mintyse pasakė Karfaitas patraukė daiktakrepšį ir išsitraukė savo kalaviją. Sukranksėjo varnas. Pamatę Karfaito ginklą abu vyrai akimirkai sustingo. Rytuose pradėjo švisti. Kalavijas greitai pasigavo patį pirmą šviesos blyksnį. Atrodė, kad ašmenys suspindėjo rūstybe. Užsidegė kovos narsa. Tuoj ant šių vyrų nusileis įniršis.
Kovos įniršis.
Trumpuoju kalaviju ginkluotas vyras pajudėjo į priekį, jo bičiulis atsitraukė arčiau smuklės durų. Karfaitas taip pat pradėjo judėti ginkluoto žmogaus link. Nukreipė į jį ašmenis. Matė kaip prakaitas teka vyro kakta, šypsena dingo, pirštai nervingai spaudė rankeną, o akis aptemdė baimė. Panašu, kad drąsa kaip ir alus jau išgaravo arba bėgo per kojas ant žemės.
Karfaitas tvirtai suspaudė kalaviją ir staigiai mostelėjo perskrosdamas orą. Vyras taip krūptelėjo, kad pametė savo ginklą ir nulėkė atgal į smuklę. Paskui jį ir jo bičiulis. Karfaitas nusišypsojo ir įsikišo kalaviją atgal. Priėjęs pakėlė savo buvusio varžovo ginklą, kurį tuoj pat numetė į čia buvusią upę. Šokęs ant žirgo nušuoliavo tolyn į šiaurę. Už nugaros liko miestelis. Rytuose kilo saulė. Oras vis dar buvo šaltas.