-1-

Tas smėlėtas, daug kur žolėmis sužėlęs laukų keliukas niekur  nevedė, tik vienišas driekėsi  gerokai toliau už seniai sugriuvusių buvusių kolūkio fermų, už kaimo, už Rutos sodybos. Ruta žinojo, kadjis niekur nenuves, paprasčiausiai aklai baigsis rapsų laukuose. Ir kiekvieną vakarą juo ėjo lydėt saulės – kartais į debesį, kartais toli už vaiskaus horizonto.Kartais į pilką miglą. Vis kitokia buvo ta saulė, kitoks horizontas. Vis kiti buvo debesys – lengvi, kintantys ore, net nespėjus juos žvilgsniu sugaudyt. Tiesiog akyse statantys miestus ir akimirksniu juos griaunantys, versdami tai medžiais, tai paukščiais, kalnais. Pabaisomis. Skriejantys prieš vėją ir pavėjui. Kaip tas jos gyvenimas – dar visai neseniai taip pašėlusiai skriejantis ir prieš vėją, ir pavėjui, griūvantis ir virstantis pabaisa. O dabar... Dabar kaip tas lauko keliukas – vienišas ir niekur nevedantis. Kažkada ir ji atsirems į savo rapsų lauką – galbūt saulėtai geltoną.

Ruta mėgo taip vaikščioti – viena stebėti žoles, pačias paprasčiausias pakelės gėles – ramunes ir rugiagėles, pilkus kiečius ar usnis. Jos gėlynai. Paradoksas – tik čia būdama vienui viena, ji nesijuto vieniša. Niekur taip aikškiai nesidėliojo jos mintys. Ir tik tam niekur nevedančiam kely josprašviesėdavo, lyg pas skrupulingą buhalterį dokumentų segtuvai – tvarkingai susirikiuodavo į lentynas, suguldavo į savo stalčius. Ir tie stalčiai taip lengvai lengvai užsidarydavo. Tik čia moterisgalėdavo primiršti  savo šiuo metu nuolatinįpalydovą – nerimą. Kažkodėl tik čia jis leidosi jaukinamas. Ruta laukuose atsipalaiduodavo, pasijusdavo tokia laisva, kartais net lengvabūdė. Gal net laiminga? Tas trapus laimės jausmas.

O jeigu kas prieš gerus metus būtų pasakęs, kad Ruta gyvens vienkiemyje, trumpų vasaros vakarų vienatvę laukuose dalinsis su už horizonto skęstančia saule ir debesimis, žvilgsniu vaduos mėnulį, įstrigusį obels šakose, ankstyvą birželio rytą sutiks grožėdamasi lėtu rusenančių žarijų šokiu laužavietėje... O žiemą iki tamsos klampos sniege tuo laukuos pasimetančiu keliuku... Nusijuoktų tam Ruta tiesiai į veidą. Rodos taip neseniai plačiausiaslaukas  jos gyvenime buvo mokyklos stadionas už namo, kur vakarais vedžiodavo Moncę, o tankiausias miškas – Ąžuolynas. Savaime aišku, gyvenant Žaliakalnyje, tai patogiausia erdvė rytiniams prasibėgimams. Retiems prasibėgimams. Moteris buvo miestietė iki kaulų smegenų. Tokia tikra ketvirtos kartos kaunietė. Ruta tuo didžiavosi. Taip, močiutė iš mamos pusės buvo iš kaimo. Iš kažkokio tolimo, menamo, kosminio kaimo – taip tuomet jai atrodė. Kažikoks blankus vaikystės prisiminimas, kai mama ją, trimetę, buvo nusivežusi pas močiutę. Pas babą. Pirmą ir paskutinį kartą. Ir tas vos juntamas prisiminimas nebuvo koks nors konkretus vaizdas – tai buvo keistas šiltas pojūčių šiupinys. Gal kvapų, gal garsų, ar skonių, prisilietimų. Tuomet, kitame gyvenime jai taip atrodė. Mieste. Viskas tuomet. 

Šios vasaros pradžia buvo karšta. Neįprastai karšta, globaliniu klimato atšilimu jau turėjo patikėti ir labiausiai užsispyrę skeptikai. Virš galvos skaidrumu skambėjo tiesiog iki begalybės žydras dangus. Vakare dar vaiskesnis. Artėjanti saulės laida tik vos vos atvėsino rodos nuo kaitros tirštą orą. Virš galvos buvo giedra, o saulė turbūt nusileis į paslaptingą debesų miestą – kažkur ten, labai tolimam horizonte. „Kažkur tolimam horizonte juk dar liko paslaptingų miestų?“ – šmėstelėjo mintis. 

Ruta stebėjo tuos lėtai besikeičiančius debesis ir klausėsi vieversių. Jie čireno kaip prisukti, monotoniškai, visai neįmantriai, bet kažkaip stebuklingai gražiai ir užburiančiai. Ir rodos, tie pilkipaukštukai niekada neturėjo jokių rūpesčių, niekada jiems nereikėjo maitinti mažyčių vieversiukų,nerūpėjo saugoti juos nuo plėšrūnų. Apgaulė. Kažkada mokiusis biologijos, moteris puikiai žinojo, kad vieversys per vasarą išveda bent dvi vadas. O šį karštymetį – gal ir trečią ir ketvirtą spės. Amžinas paukščio rūpestis. 

Taip, ir pas ją savaitgalį atvažiuos vaikas. Jos vienitelė Radvilė. Ruta dukters labai laukė. Žinoma, kitaip ir būt negalėjo, juk jos taip seniai nesimatė. O ir bendravimas žinutėmis buvo skurdus, be tikrų emocijų, kuomet jausmus atstojo linksmi ir pašaipūs geltoni veideliai telefono ekrane. Nevykę pajautimų surogatai. Na, nors tiek, kita vertus. Jos nesikalbėdavo, turbūt bijojo, kad balsas išduos tikrus jausmus. Abi bijojo. 

Bet kas neleido džiaugtis? Kodėl turėjęs būti toks šviesus laukimo džiugesys buvo atmiežtas baime?  Net čia – vienintelėje jos menamos ramybės oazėje – laukuose? Tas amžinas Rutos palydovas nerimas nepaleido jos ir čia – Ruta ir Radvilė niekad nebuvo atviros. Niekada nebuvo artimos. Ir moteris tai žinojo. Žinojo, bet tą žinojimą slėpė toli toli pasąmonėje, neleisdama jam nė galvos pakelt. Jis buvo palaidotas po storais pasiteisinimų ir saviplakos sluoksniais.

Vaikščiodama laukais, Ruta mintyse dėliojo sakinius, kuriais pasitiks dukrą. Jau iš anksto ieškojo žodžių, kuriais kreipsis, klausinės naujienų – kad tik neįskaudintų, nesužeistų vaiko. Nesuerzintų... Juk jos taip ilgai nesikalbėjo. O tiek daug norėjosi pasakyti. Ir paguosti, ir pabarti. Ir papriekaištauti. Moteriai atrodė, kad jos Radvilė gyvena kažkaip ne taip, neteisingai. Bet Ruta juk suprato, kad jos vaikasjau užaugo, išėjo. O kaip paleisti? Kaip atgniaužti pirštus ir, rodos, iš saugios savo saujos išleisti tą paukštuką? Ji dar nemokėjo su savimi susitarti.


-2-

Radvilė apsivertė ant šono ir vėl susisuko į embriono pozą. Tik taip ji galėjo pasijusti kiek stabiliau – gal tik lašeliu mažiau nerimo ir nevilties. Ir pykčio. 

Ant spintutės saulės spindulį gaudė nugerta vyno taurė, prie lovos ant grindų – toliau pastumtas jau pustuštis butelis. Ta saulė už lango – lyg koks skaudus priekaištas, lyg dieglys paširdžiuose, primenantis apie tą jos neviltį ir gniuždantį pyktį. Na ir kas, na ir kas, kad nuo pat ryto ją stebi motina. Vaikšto vos ne pirštų galais, bandydama prakalbint, pasakoja kažkokią banalybę, šypsosi… Vaiposi. Tegu ji sau galvoji ką nori. Tegu. Tegu vieną kartą pamato tiesą – kiek gi gali tęstis tas spektaklis, tie nesibaigiantys motinos ir dukters monologai. Monologai dviese, nesėkmingai imituojant dialogą. Pokalbiai, vaizduojantys šeimą. Apgailėtiną šeimos likutį, klastotę. Nuograužą. Ar kada nors buvo kas nors panašaus į jųdviejų pokalbį? Į pokalbį, kuomet motina būtų norėjus ją išgirsti. 

Radvilė norėjo verkti. Rėkti pasikūkčiodama, lyg mažas, prekybos centre pasimetęs vaikas. Bet tik tyliai dar labiau susigūžė, pririetė galvą prie kelių, – lyg tas šuo patvory – šmėstelėjo.

– Dukra, gal bent žemuoges šiandien  suskintum? Na pajudėk gi kiek nors, suprask – veikla sielą gydo, kokia bebūtų. Nuvys tas mintis įkyrias. Pasikalbėsim kieme. Na, papasakok gi man ką nors.

– Gerai. Bet atstok dabar. Atstok, - kiek irzliai atkirto Radvilė, – savas mintis vaikyk, gal į kokiąnors racionalumo kaimenę suvarysi.

– Sarkazmas tavo toks? O man, manai, gera tave tokią matyti?

Tyla.

Ruta, kiek galėdama tyliau, kuitėsi svetainėje. Ji nerado sau vietos, nerado nors kokios prasmingesnės veiklos. Kažkelintą kartą plikino ir gėrė arbatą – tai raudonėlių, tai mėtų, tai vingiorykščių. Rinkosi kaskart vis kitus puodelius – gražius, vintažinius, dovanotus dar draugių. Ir rastus sodyboje. Lyg laukdama tų žmonių iš praeities patarimo. Telefone peržiūrėjo visas naujienas. Dar kartą peržiūrėjo. Tiesiog desperatiškai laikėsi įsikibusi to velnio telefono – lyg jame slypėtų koks gelbėjantis sprendimas.

– Nors šunį išvestum. Laukuose galvą prapūstų. 

– Išleisk ją į kiemą. Ir atstok, mama!

Motina jau ėjo į prieangį, kad atidarytų duris ir išleistų  laukan Moncę, spustelėjo elektros jungiklį, bet šviesa neužsidegė. Eilinį kartą virtuvėje užkaistas virdulys nutilo. „Prasideda… Dar ir elektra dingo“. Vandens vadinasi nėra, indaplovė, kaip tyčia, pilnutėlė, tualetas lieka tik lauke – būdelė. 

– Radvile, nėra elektros, jei norėsi ant mažo ar didelio – yra lauke būdelė. Ten, už eglių.

– Sugriuvus ta būdelė, seniai užpilta ten viskas.

– Tavo užpakaliui užteks. Aš Nierkai paskambinau.

– Kas tas Nierka? – dukters balse motina pajuto įtarų nepasitenkinimą.

– Elektrikas, kaži kas dar. Nerijus.

Radvilė atsisėdo lovoje ir pabaigė vyną taurėje. Iš butelio taip pat. Išsidūkęs. Butelį atsainiai nuritino į kampą, prie dviejų jau ten besimėtančių. Tuščių. Vynas jai buvo kaip vanduo, tik troškuliui numalšint. Reikėjo eiti į tą lauko būdelę. Sugriuvusią. Sugriuvusią, kaip ir viskas – jos gyvenimas, santykiai, darbas. Galų gale finansai. „Viskas – tik užpilta šiukšlėmis nelemta išmatų duobė. Ir dar amžiais gyvenimą reguliuojanti motina“

– Mam, man reikia pinigų.

– Tau tėvas duoda. Dirbt gali, tikrai dauguma programuotojų studentų jau dirba – kuria sau gerą patirties istoriją. Nors trupučiuką, bet patys verčiasi.Kiek galima išlaikyt suaugusį žmogų? Būtinoms išlaidoms pinigų  gauni daugiau nei pakankamai. Už buto nuomą sumoku. Tu kodėl toj įmonėj metei programuotojos darbą?  Tu kelintą kartą metei programavimą? Kas ir kur tave priims su tokiu CV? Kiek pinigų išleidau tavo mokslams, papildomiems kursams! – Ruta jau vos bepajėgė susivaldyti. Ne, ji jau nebesivaldė, juto, kaip kyla, veržiasi lauk visos tos mintys, kurios jau seniai brendo, bet ji tik slėpėjas net nuo savęs. Pirmiausia nuo savęs. Vis uždarinėjo į kerteles, stūmė į kampus, grūdo į tolimiausius sąmonės stalčiukus. Juk labai, labai nesinorėjo pripažinti, kad tavo vieninteliam vaikui ne šiaip, ne dėl kažkokio sumauto atsitiktinumo nepasisekė su darbdaviais, draugais, mylimaisias... Kad čia nereikia kaltinti nedėkingo laikmečio, krizės, karo...  Nereikia kaltint kitų. Ir kaip, pasirodo, skauda pripažiti, kad dukra paprasčiausiai gerokai per dažnai vartojanti alkoholį tinginė. Nelaiminga tinginė.

-Aš nepakenčiu programuot! Nebegaliu žiūtrėt į ekranus, negaliu matyt tų nudriskusių programuotojų, per dieną tesugebančių ištarti pusę žodžio! Gali suvokt – nepakenčiu! Mesiu aš viską!

- Aha, matai, pasirodo, darbui tik grožio negana, - motina jau kėlė balsą, - universitete ir darbe dirbt reikia! Keltis reikia ryte, grįžti namo vakare. Nenori ofise sėdėt – dainuok. Taip, dainuok. Visus duomenis turi, akademinį dainavimą baigei. Mokeisi, dešimt metų mokeisi, o dabar – man reik pinigų. O pas mane kas – naftos gręžinys? Tu geri, Radvile! Tu daug geri. Ir dabar neblaivi. Kaip man tave tokią matyti? Nelaimingą…

– Man pinigų reikia. Man iki rudens reik išvažiuot iš čia, toliau, kur šilta ir saulė. Gali suprasti, mam? Aš dūstu. Nuo žiemos, nuo darganos, nuo dvidešimt valandų trunkančios nakties. Išvažiuot nuo tų visų veidmainių draugių, vaidinančių laimę. Nebegaliu į jas žiūrėt. Į Floridą važiuosiu.

– Dirbti tu, matai, negali. Nebegali mokytis!Diena trumpa. Florida! O man, manai, patinka mokytojaut? Manai, laukiu tos sumautos rugsėjo šventės? Manai, svajoju pamatyt tuos amžiais nepatenkintus „vunderkindų“ tėvus? Kartais kaip į kartuves į mokyklą einu. Yra žodis „Reikia“.

 – Aš taip negyvensiu, mama. Girdi? Nenoriu.

– Diedo tau, Radvile, reikia. Gero diedo, – neišlaikė motina, – kad nukruštų gerai.

Radvilę staiga supykino. Atrodo žemė iš po kojų kažkur išslydo, ji lyg nesvari tapo, kažikur vertėsi, vertėsi. Ir tas pyktis... Atrodo viską užvaldęs pyktis.

– Tu vieną kartą baigsi kontroliuoti manogyvenimą? – Radvilė nebesitvardė, ji šaukė ant motinos, iki pabalimo suspaudus kumčius, jog nagai, rodos, iki kraujo įsirėžė į delnus, – nekenčiu tavęs! Tu sugriovei mūsų šeimą, tu atėmei iš manęs tėvą, tu viską, viską man sugriovei! Dink, dink iš mano gyvenimo. Viskas! Yra ribos. Taip, aš brėžiu ribą. Ir tu jos neperžengsi. Pamiršk. Mane pamiršk.

– Radvile… Radvile… vaike… Kaip? - motina atsitūpė, atsirėmė į sieną. Kojas pakirto, atrodė, tuoj tuoj nualps, įkvėpt buvo sunku, užspaudė krūtinę. – Kaip taip? Iš nieko... Juk iš nieko? Kaip mes taip staiga?

Tarpdury stovėjo Nerijus. Jis apstulbęs stebėjo netikėtą sceną. Žinoma, padorumas reikalavo išeiti, bet nuostaba ir nepateisinamas smalsumas jį, labai operatyviai atvykusį iš kaimo sutvarkyti elektros,tarsi įmūrijo vietoje. Mergina greitai griebė rožinękuprinę, paskubomis sumetė vidun savo daiktus, besimėtančius ant lovos. Ji be srupulų pastūmė vis dar nustėrusį stamboką nebejauną vyrą ir išbėgusi kieman sėdo į gerokai padėvėtą BMV.  

Radvilė išvažiavo.

Reikėjo Nerijui išeiti, reikėjo, bet matydamaskambario kampe sėdinčią tokią sugniuždytą kaimynę, jis nesiryžo palikti Rutos vienos. Dar jam labai knietėjo ir kiek savanaudiškai pakalbinti moteriškę. Na, gal ne šį kartą, gal kada esant tinkamesnei progai... O gal ir dabar pavyktų... nors pabandyti.

– Šita, tu taip nesikrimsk. Tai jie, žinai, jauni – užeina, praeina. Pamatysi, paskambins, kai tik ko prireiks, – Nerijus prisėdo šalia, negrabiai pabandė apkabinti moterį per pečius.

– Ji išvažiavo išgėrusi. Supranti, Nerijau... Ji išvažiavo... Radvilė niekada tokia nebuvo, aš neatpažįstu, ar tai mano vaikas. Aš jos visai nepažįstu. 

Na, baisiai čia – išgėrus. Kiek ji čia gėrė, aš šimtą kartų po gramo į Kauną važiavau. Ir nieko, va, matai – sveikas gyvas.

– Nierka, kodėl aš jai visa tai sakiau? Kodėl? Iš kur visa tai pas mane atsirado?

–Tu, šita, labai nepergyvenk. Pamatysi, nu, praeis. Žinai, ateik vakare pas mane, kokį stikliuką nusiraminimui padarysim. Mano boba, na šita, moteriškė – kaip ir išėjo...

Ruta staiga atsitokėjo – ką čia šalia daro tas žmogus? Kodėl ji taip atvirauja su juo? Ji krūptelėjo, pasidygėdama greitai patraukė vyriškio ranką.

– Ką tu čia darai? Iš kur tu čia? 

– Tai, šita, pati gi kvietei, elektra, gi nu, dingo. Tai pataisiau ten kieme dėžutėje. Tu vis kvieti mane, kvieti – patinku galvojau. Tu viena, aš vienas. Nu, kaip ir...

– Kviečiu, nes kreivarankis esi, nes darbai tavo vis neišbaigti – genda viskas! Eik iš čia, Nerijau, eik. Sumokėsiu vėliau. Eik... Palik mane...

Elektrikas išėjo. Paskubomis, nė durų neuždarė. Tiek to tas Nierka, jis dabar buvo toks nesvarbus. Rutai drebėjo kojos, širdis mušė pasiutusiu greičiu ir atrodė, jog kiekvienas dūžis atliepė smilkiniuose. Taip jau kartą buvo... Taip, tas pats gąsdinantisbejėgiškumo jausmas, kaip tuomet, prieš gerus metus. Jau tiek laiko pabėgo? Ką negerai ji daro? Kodėl Rutą palieka mylimiausi žmonės? Išduoda kodėl?