– Melburnai, palik mus vienus, savo bausmę atliksi vėliau.

Išgirdęs griežtą balso toną, parankinis skubiai nusilenkė ir išėjo iš didžiosios salės, o Arela stovėjo per kelis metrus nuo Tasdaro ir laukė, kol jis ką nors pasakys. Kurį laiką tylėdamas jis įdėmiai tyrinėjo ją žvilgsniu, tad pasijutusi nejaukiai ji žengė kelis žingsnius atgal, nudelbdama akis į grindis ir bandydama spėlioti, ko jis nori. Nejaugi tikrai turi kažkokį kitą, daug geresnį pasiūlymą? O jeigu tai kokie nors spąstai?

– Nesijaudink, noriu tik ramiai su tavimi pasikalbėti, – pastebėjęs baimę jos akyse šyptelėjo Tasdaras.

– Sakyk, ką sugalvojai, – nedrąsiai prakalbo moteris. – Ką turėjai omenyje, kalbėdamas apie kitą pasiūlymą?

Prieš prabildamas jis priėjo prie pat jos. Dabar juos skyrė vos keli žingsniai, bet Arela daugiau nesitraukė, nors būdama su juo vienoje patalpoje niekada nesijautė labai maloniai.

– Tu juk supranti, kad noriu, jog prisidėtum prie manęs savo noru, ar ne? – galiausiai tarė jis. – Manai nežinau, kodėl sutikai su mano sąlygomis?

– Tu mane šantažuoji, kaip gali tikėtis, kad pereisiu į tavo pusę savo noru? – pasipiktinusi atkirto ji. – Tiek daug metų manipuliavai manimi, skaudinai ir laikei uždarytą tvirtovėje, kad tik pasiektum savo tikslą. Per tave dešimt metų tylėjau, negalėdama nė vienam pasakyti, kur yra Nebūties pasaulio vartai, nes užbūrei mane, kad su niekuo apie tai nekalbėčiau. Kodėl turėčiau būti su tuo, kuris man tik kenkia?

– Tau ir taip dar labai pasisekė. Jeigu ne Febas, parašęs Šešėlių knygą ir palikęs žemėlapį Krištolo rūmuose, galbūt iki šiol kalėtum Nebūties pasaulyje.

– Jeigu taip nori, kad likčiau su tavimi, kodėl neužburi manęs, ką jau buvai padaręs anksčiau? Argi nebūtų kur kas paprasčiau?

– Tu įveikei mano burtus, kas iš to, jei ir vėl tai padaryčiau? Kad eilinį kartą nuo manęs pabėgtum?

– Kiek moterų? – Arela tvirtai sugniaužė kumščius. – Kiek moterų prieš mane patyrė tą patį?

– Kam tau žinoti? Užtenka ir to, kad šiuo metu man nereikia kitų, tik tavęs, o aš visada gaunu viską, ko noriu, – kreivai šyptelėjo jis. – Suprask, suteikiu tau šansą, mes dar galime būti laimingi kartu. Tada paleisčiau ir auginčiau Rebeką kaip savo, nesvarbu, kad ji kito, o mūsų šeima galėtų ir pagausėti, ypač kai tavo venomis teka dievų kraujas. Ką apie tai manai?

Paskutiniai žodžiai privertė Arelą sudrebėti. Ji jokiu būdu nenorėjo turėti su juo dar daugiau vaikų, vien pagalvojus apie tai, kaip atsirado Ravena, nukrėtė šiurpas. Žinoma, kažkada labai seniai buvo laikotarpis, kai jie gyveno taikiai ir laimingai, bet tada ji nežinojo, kad jis demonas. Tasdaras netgi galėdavo elgtis kaip normalus žmogus, jei tik ji paklusdavo kiekvienam jo įsakymui, tačiau net menkiausias nusižengimas vesdavo jį į pykčio priepuolius. Bet kas iš to, jei bandydama jam įtikti pati bus nelaiminga? Ir kodėl išvis turėtų įtikti tokiam, kaip jis?

– Prašau, nereikia...

Arela iš lėto atatupsta ėjo atgal, bet nė sureaguoti nespėjo, kai šiurkščiai prisitraukęs prie savęs Tasdaras įsisiurbė jai į lūpas. Persigandusi ji mėgino nustumti jį šalin, bet jis stovėjo tvirtas kaip uola, visiškai nereaguodamas į jos veiksmus. Jo pirštai palengva nuslydo Arelos kaklu ir ties suknelės kraštais, palei pat raktikaulio liniją. Ji sustingo iš siaubo, kai tie patys pirštai mikliai prasegė pirmąją sagą ir švelniai apnuogino petį. Apsimesdama, kad pasiduoda, moteris susitelkė į savo magišką energiją ir laisvoje rankoje sukaupusi galias taikliai smogė jam po šonkauliais.

– Paleisk! – pagaliau išsilaisvindama iš jo rankų ji staigiai metėsi atgal, taisydamasi nusmukusią suknelės rankovę. – Nejaugi nesupranti, kad tavęs nemyliu ir niekada nepamilsiu?

– Neblogai, – Tasdaras nusišypsojęs viena ranka susiėmė šonkaulius, stengdamasis atgauti kvapą. – Bet vieną dieną pati pas mane grįši ir maldausi priimti atgal.

– Kad ir ką darytum, tau niekada nepavyks patraukti manęs į savo pusę, – ji tankiai alsavo, akys paniekinančiai žvelgė į demoną. – Ypač po to, ką man padarei. Juk pats žinai, kad sutikau su tavo pasiūlymu tik dėl Ravenos, kitaip nebūtum jos paleidęs.

– Viskas tavo pačios labui, Arela, vieną dieną padėkosi man, – vos girdimai nusijuokė jis. – Kadangi dar nesi pasiruošusi, galiu tave paleisti, bet tada turėsi padėti Ravenai be mano pagalbos.

– Žinoma. Išgabensiu ją iš Tamsos karalystės ir pasirūpinsiu, kad pasveiktų.

– To nepakanka, – griežtai pertraukė ją Tasdaras. – Tam, kad iš tikrųjų padėtum, turėsi ištraukti ją iš Užmaršties pasaulio.

– Bet kaip? – nustebusi Arela pagaliau pažvelgė į demoną, o šis tik pašaipiai vyptelėjo.

– Labai paprastai – pati ten atsidursi. Paimk Zurato veidrodį, tai vienintelis kelias į Tamsos dimensiją, kurioje yra vartai į Užmaršties pasaulį. Tačiau kiekvieną naktį jie užsiveria ir tas, kuris nespėja išeiti iki vidurnakčio, patenka į pražūtį.

– Bet argi vartai ir vėl neatsiveria? – nustebusi kilstelėjo antakius ji.

– Žinoma, kad atsiveria, bet naktimis Užmaršties pasaulio valdas saugoja šmėklos, o jų taip parastai neįveiksi, – Tasdaras dabar stovėjo ramiai, bet moteris nė kiek neįstengė atsipalaiduoti. – Be to, visą Šnabždesių girią prižiūri ir Erinija, kurios kūne įkalintos galingos Furijos galios. Nemanyk, kad lengva prasmukti pro ją nepastebėtam. Ji galbūt stipresnė net už mane, būtent todėl Aladoras stengiasi jos galias kontroliuoti pats, kitaip nė vieno neliktų gyvo.

– Bet... bet kaip visa tai veikia Raveną? – iš nevilties net sudrebėjo Arela, stipriai apglėbdama sau pečius. – Juk nežinia, kiek jau laiko ji Užmaršties pasaulyje.

– Ravena ten pateko kitokiu būdu, tad nieko nereiškia, jog vartai kasnakt užsidaro. Ji vis tiek pro juos išeiti negali, nes turi kovoti su šmėklomis, kad jos siela sugrįžtų į fizinį kūną. Jei Ravena neįveiks šmėklų, jos siela pateks į Pomirtinį pasaulį ir bus sunaikinta Mirties demono Memnocho, o tada mirs ir kūnas, – Tasdaras akimirką tylėjo, stebėdamas Arelos reakciją. – Tu gali padėti jai ištrūkti, išvengdama susidūrimo su šmėklomis, bet turi keliauti ten, kol dar neatėjo vidurnaktis.

– Bet jeigu Ravena negali išeiti pro vartus ir tokiu būdu grįžti į savo kūną neįveikusi šmėklų, kaip aš jai padėsiu?

Tasdaras įkišo ranką į savo apsiausto kišenę ir kažką ištraukęs atkišo Arelai.

– Šis amuletas padės jai ne tik grįžti, kad nereikėtų įveikti šmėklų, bet ir atvers vartus į Tamsos dimensiją.

– Ji tikriausiai labai didelė... kaip man rasti kelią į Užmaršties pasaulį?

– Pamatysi, rasi be jokių pastangų. Tiesiog eik ten, kur ves kelias.

Moteris daugiau nieko nesakiusi nedrąsiai priėjo arčiau ir paėmė iš jo rankų amuletą. Jos akys atidžiai stebėjo kiekvieną jo judesį, o į amuletą nė nepažvelgė.

– Padarysiu viską, kad Ravena būtų saugi, – tvirtai sugniauždama kumščius tarė ji. – Dėkoju, kad leidi ją pasiimti, man tai labai daug reiškia.

– Žinoma, jeigu manai, kad Ravena pakankamai stipri ir susitvarkys viena, gali jai nepadėti.

– Negaliu sėdėti ir laukti, kol ji tuo metu kovos dėl savo gyvybės. Aš ne viena, pasikviesiu Elizą ar dar ką nors...

– Ne, – nuo griežto jo balso tono Arela net krūptelėjo. – Amuletas skirtas atverti vartus tik vienam žmogui, niekas negalės tau padėti.

– Bet... – išsigandusi moteris ėmė blaškytis po patalpą. – Tu juk žinai, kad viena esu per silpna, jokiu būdu nesugebėsiu padėti Ravenai.

– Nustok verkšlenti ir daryk tai, ką sakau! – įtūžęs jis sugriebė Arelai už rankos ir grubiai prisitraukė ją arčiau. – Argi ne ką tik sakei, kad dėl jos padarysi viską?

– Pats žinai, kad tai neįmanoma, – ji stengėsi kalbėti tvirtai, bet balsas drebėjo. – Jeigu Ravena tau nors kiek rūpėtų, pats ją iš ten ištrauktum. Aladoras tavo tėvas, galėtum su juo kaip nors susitarti.

– Jeigu galėčiau, seniai būčiau tai padaręs, – jo ranka šiek tiek atsileido, tad tuo pasinaudojusi moteris skubiai atsitraukė. – Kol Ravena tokios būklės, negaliu persikelti į Užmaršties pasaulį, todėl ir noriu, kad tai padarytum tu. Nors kartą nuveik kažką naudingo ir įrodyk, kad esi stipri, nekenčiu, kai verki ir maldauji, nors tavyje slypi tokia galia!

Jis skėstelėjo rankomis, bet leido jai laikytis atstumo. Arela su ašaromis akyse stovėjo sustingusi ir apmąstė jo žodžius. Taip, jis buvo teisus, ji turėjo galią, bet niekaip nesugebėjo jos išlaisvinti. Tiek daug kartų bandė tai padaryti besitreniruodama su Ravena ir Goda, tačiau jokie būdai jai nepadėjo, tad kaip tai padarys dabar? Žinoma, Tasdaras puikiai žinojo jos padėtį, bet jam arba nerūpėjo, arba jis turėjo kažkokių kitokių planų, tik jai buvo sunku suprasti kokių, juk niekada jo neperprasdavo.

– Įrodyk man, kad esi verta būti mano žmona, – šį kartą daug ramesniu balsu prakalbo demonas. – Įrodyk, kad nesi pastumdėlė ir nesileisk žeminama. Praėjo jau tiek metų, nejaugi vis dar manęs bijai?

– Tu teisus, turėčiau pasistengti labiau, – daugiau nebesipriešindama išlemeno Arela. – Aš žūtbūt padėsiu Ravenai.

– Žinoma, kad padėsi, – pašaipiai atkirto jis. – Jeigu Ravena iš ten neištrūks, sumokėsi savo gyvybe, supratai?

– Nesijaudink, ištesėsiu savo pažadą.

– Gali eiti, ir taip per ilgai su tavimi užtrukau.

Daugiau nelaukdama pritarimo, Arela tik linktelėjo ir nuskubėjo durų link, delne stipriai gniauždama amuletą.

– Dar vienas dalykas, – pridėjo Tasdaras, tad ji minutėlei stabtelėjo. – Užmaršties pasaulis taip vadinamas ne be reikalo. Sielos, kurios taip ir lieka ten, nepasiekusios Mirties demono, po kurio laiko virsta šmėklomis ir palaipsniui pamiršta viską apie savo žemiškąjį gyvenimą. Kuo ilgiau delsi, tuo didesnė tikimybė, kad Ravena praras savo prisiminimus, o tada jau nebegalės grįžti į gyvųjų pasaulį ir jos kūnas liks komos būsenoje, kol galiausiai mirs.

Arela išsigandusi krūptelėjo, bet tikrąją savo baimę užslėpė ir daugiau nieko nesakydama pranyko koridoriuje. Tasdaras dar kurį laiką primerkęs akis žiūrėjo į tą pusę.

– Dar pažiūrėsim, Arela, – sukuždėjo pats sau. – Nė neįsivaizduoji, kas tavęs laukia Užmaršties pasaulyje. Pasistengsiu, kad taip lengvai iš ten neištrūktum.