Kartą darbe reikėjo greitai padaryti vieną darbą ir išsiųsti į Vilnių. Kad niekas netrukdytų, parėjau į namus ir prisėdau prie kompiuterio. Buvo lapkričio pabaiga. Prieš langą stovėjo išaugęs jau be lapų medis. Pastebėjau, kad ant šakų buvo įsitaisiusios kokios 3 varnos. Dar pagalvojau, kad turėtų pašalti, kadangi varnos randasi ne ant žemės, o medyje. Staiga viena pakilo aukštyn ir pasuko link mano lango, vaidindama kamikadzę, tėškėsi visa jėga į stiklą. Mano laimei, kad stiklas atlaikė smūgį. Po to kažkur nuskrido. Man toks atvejis pirmą kartą pasitaikė. Tuoj pat pagalvojau, kad man pranašauja nelaimę. Tada įsitikinau, kad nuo likimo nepabėgsi. Kas lemta, tas ir įvyks. Kai išsiunčiau žinias į Vilnių į darbą, jau nebebuvo prasmės eiti, tada kilo mintis nueiti į svečius pas draugę, nors ir nebuvau numačiusi. Apsirengiau ir išdrožiau, Draugė gyvena maždaug už 40 min. kelio. Pasisvečiavau ir patraukiau atgal link namų. Šaleno, jau ir ledukas kai kur atsiradęs. Kam aš čia eisiu aplinkui šaligatviais, jei galima tiesiai į kalniuką įkopti. Kai lipau į kalniuką, kadangi jau buvo apledėję, paslydo koja ir nėriau žemyn galva į asfaltuotą taką. Šiaip ne taip atsikėliau. Galvos baisus skausmas, kraujas žliaugia per veidą, nes prasiskėliau antakį. Ašaros byra kaip pupos. Gerai, kad jau pritemę buvo ir mano fizionomijos nebuvo matyti. Dar toks vyrukas pasiūlė man savo pagalbą, nes matė mano skrydį. Pasakiau, kad viskas gerai, nes onaras neleido prisipažinti, kad nėra gerai. Visa laimė, kad buvau jau arti namų. Kai grįžau į namus, pasižiūrėjau į veidrodį ir apsidžiaugiau, kad netrūko kaukolė ir smilkinys nenukentėjo.