Mano ilgesį gegulė iškukuos, 
Ilgesį sruvenantį tarp pirštų ,
Virš arimų, ten pilkuos laukuos
Baltas ilgesys giesmėj numiršta.

Savo ilgesį priminsiu tau sapne,
Gilią naktį, spindinčią ir šviesią,
Tu ateisi tyliai pas mane, 
Būsime nakty tik mudu dviese.

Nesakyk, kad ilgesio sparnai, 
Susiskleis ir negalės pakilti, 
Tau viena vaidensiuos vakarais, 
Nešdama atodūsius ir viltį.

Mano ilgesys — giesmė gili, 
Jį suprasti vien tik tu gali.