Vėjas išmetė iš lizdo
Mažą paukštį. Žiū, šalia
Piktos katės akys blizga,
Apsigint – ne jo galia,

Neseniai tik išsiritęs,
Po šiltu gludęs sparnu,
Mirtį regi jis šį rytą
Žvilgsnyje gelsvam. „Baugu!“ –

Jo širdelė greitai plaka, –
„Aštrūs tuoj pagriebs nagai...“
Tik, staiga pastoja katei
Kelią, jos nesulaikai,

Mama – paukštė, snapu kerta,
Veja plėšriąją, reikės,
Paaukos gyvybę, verta,
Vaiką gina nuo žūties.

Katė traukiasi į šalį,
Jos drąsa nėra juokai!
Paukštė priglaudžia paukštelį...
Brangūs paukštėms – jų vaikai.