Nelinksmai pajuokaujam, kad tirtančios rankos –
Aguonoms barstyti,
Pasiguodžiam, kad galvos beveik iškuštėjo.,
Kad kvapai feromonų nesugundo jau bičių
Ir kaip nuosprendžio baidomės permainų vėjo.
Rodo veidrodis šmėklą, kurios nepažįsti
Ir pilnėja lentyna su priemonėm grimo.
Atsimint paprasčiau, kas įvyko vaikystėj,
Nei suprasti, kad aistros besparnės nurimo.
Kedeni tarsi kaltas draugų trumpą sąrašą –
Tavo seifas to banko, kuris bankrutavo.
Vienumos dykuma. Ten klajoji be ašarų.
Kokios tirtančios rankos. Tiek mano, tiek tavo...
Kyla noras senatvę paukšteliams sutrupinti,
Bet sparnus pasipustę gyventi jie skrenda.
Eisim kepti pyragų? Tik jų mums betrūksta.
Kaip glamonė masažas pastirusiam sprandui.