Vėl šalta ir tamsi diena, bet muzika kaip visada praskaidrina nuotaiką. Ir kompiuteris su šachmatų lenta taip pat padeda įveikti niūrią žiemos depresiją. Bet visai nesvarbu, kad ranka taip sunkiai vedžioja eilutes, nes vėl ir vėl prisimenama skaidri melodija atitirpdo ledinius gniaužtus, kuriuose spurda širdis. O kodėl nepažiūrėjus per langą, už kurio baltuoja nesibaigianti žiemos simfonija, tokia panaši į Čiurlionio nesibaigiančios paveikslų eiles parodų salėse. Vėl ir vėl atmintyje iškyla smagūs slidžių takai, kuriais skrieja nykštukinės slidininkų figūrėlės, sukeldamos gaivų širdies džiaugsmą, kuris pripildo pilną krūtinę ir išsilieja nesibaigiančiu čiuožimu į praeitį, nes mokyklos langai, kurie būdavo apšalę skaidriais ledo vitražais, jau nugrimzdo į pilkąsias smegenų ląsteles, o sporto salėje linksmai straksintį kamuolį pakeitė žali žolių kuokštai, besikalantys per pilką suakmenėjusį asfaltą.

Ir todėl aš giliai įkvepiu šalto žiemos oro, metu paskutinį žvilgsnį į apsnigtą šaką, ant kurios kranksi vieniša varna ir viskas stoja į savo vietas: ir nesibaigiantys minčių vingiai, panašūs į kalnų kelius, linksmai amsintis šunelis, ir kaimyno, grįžtančio iš parduotuvės, pilnas krepšelis bulvių, vakare pavirsiančių į garuojančią košę, nes taip buvo, taip yra ir taip bus – užantspaudavo paskutinis Bethoveno simfonijos akordas.