Vilė jautėsi laiminga. Jos geriausias draugas Tomas buvo šalia, o vyresnis brolis Rimas grįždamas iš darbo slapčia sode priskynė didelę puokštę baltų rožių ir, kaip ir kasmet, pasveikino ją su gimtadieniu, kurį linksmoji trijulė dabar ir šventė sodo vasarnamyje.

– Ar ne laikas važiuoti išsimaudyti, – pasiūlė nuo šampano įkaitusi Vilė, – vakaras dar toli, o atsigaivinti vėsiame ežero vandenyje būtų visai malonu.

– Šiandien meteorologai prognozuoja lietų, – staiga prisiminė Tomas. Jis, mat dirba hidrometeorologijos valdyboje ir orų prognozės jam yra nesvetimas dalykas.

– Pamiršk tu vieną kartą tas savo prognozes, – nusišaipė Vilė, – sėdame į „Nissan“ ir važiuojame. Rimai, ar paveši mus?

Rimas, kompiuterių specialistas, valandėlę sudvejojo, mat buvo sunki darbo diena, bet pralinksmėjusiu balsu pasakė:

– Visai ne pro šalį būtų pravėdinti galvą.

Nutarta – padaryta. Rimas patarė kiek pasitvarkyti kambarį, kad esą jaukiau būtų sugrįžti, o jis einąs privairuoti automobilį arčiau vasarnamio. Vilė išplovė nuo stalo nurinktas lėkšteles, Tomas jai padėjo, ir štai jie jau žengia per duris link Rimo automobilio. Bet kas gi tai? Rūškanas Rimo veidas rodo, kad kažkas netvarkoje.

– Neužsiveda variklis, – sako jis. Lyg tarp kitko, jis pakelia galvą nuo automobilio, pasidairo į dangų ir kiek ironiškai nusišypso:

– O gal Tomas ir bus teisus, antai kokie debesys kyla.

Trijulė atkragina galvas į dangų ir stebisi:

– Oho, panašu, kad šiandien tikrai neteks pasimaudyti.

Ką daryti? Lyg atsakymas į nebylų klausimą, staiga kyla stiprus vėjas, jis neša smėlį, dulkes, kurios įkyriai lenda į akis, nosį. Nieko kita nebelieka, kaip tik skubiai slėptis vasarnamyje, o įėjus į jį pasigirsta ir pirmųjų lietaus lašų barbenimas. Tarytum to dar būtų maža, tvyksteli žaibas ir už lango prasideda tikra audra.

O kambaryje savotiškai jauku. Visi klausosi, kaip už lango trankosi perkūnija, šniokščia lietus, švilpauja vėjas. Staiga Tomas sako:

– Kažkas beldžiasi į duris.

Vilė nusijuokia:

– Vėjas niekadėjas beldžiasi į duris.

Bet ir Rimas įsiklauso į iš prieškambario sklindančius garsus:

– Iš tiesų, atrodo lyg kas klebentų duris. Einu pažiūrėsiu, kas ten vyksta.

Jis atsikelia, išeina į prieškambarį ir dabar jau girdi ne tik aiškų durų klebenimą, bet ir retkarčiais pasigirstantį žmogaus balsą:

– Atidarykite, prašau.

Rimas atidaro duris ir mato priešais save stovintį vidutinio amžiaus vyrą, visiškai šlapią, kuris sako:

– Gal galėčiau pasislėpti nuo lietaus?

Rimas mosteli ranka, kviesdamas nepažįstamąjį užeiti. Tas nusipurto nuo drabužių srovelėmis tekantį vandenį ir prataria:

– Esu jūsų kaimynas, neseniai įsigijau sodo sklypą, dar nespėjau pasistatyti vasarnamio, tai esu visiškai priklausomas nuo dangaus malonės. Mano vardas Stasys. Stasys Užkuriauskas, – ir paduoda ranką.

Rimas taip pat prisistato ir kviečia naująjį kaimyną užeiti bei susipažinti su savo kompanija. Stasys išsitraukia nosinę, nusišluosto šlapią veidą ir pralinksmėjusiu balsu sako:

– Dabar jau geriau.

– Bus dar geriau, jei prisėsite prie mūsų stalo, – pasiūlo Rimas.

Svečias trumpai apžvelgia kambarį, jo žvilgsnis sustoja ties šampano buteliais stovinčiais ant stalo:

– Linksminatės?

Vilė linksmai nusišypso:

-Švenčiame mano gimtadienį.

– Sveikinu, atsako svečias ir pagaliau atsisėda prie stalo. – aš esu Stasys, Rimą jau pažįstu.

Porelė taip pat prisistato ir visi trys susižvalgo: kuo gi čia svečią sudominus? O už lango vis stipriau ima trankytis perkūnija.

– Visai kaip Borneo džiunglėse, – prataria svečias.

–Jūs buvote Borneo džiunglėse? – suklūsta trijulė.

–Teko, - nusišypso Stasys, – bet tai buvo gana seniai.

– Gal cigaretę? – pasiūlo Rimas.

– O jeigu šampano taurę, – šypteli Vilė.

– Ne, ačiū, negeriu ir nerūkau, tai jau praeityje, – atsako Stasys ir priduria, – esu turėjęs didelių problemų su narkotikais, todėl dabar jokių svaigalų nevartoju.

Vilė su Tomu susižvalgo: jiems, mat, taip pat nesvetima ši problema.

– Papasakokite, kaip patekote į Borneo džiungles, – paprašė Vilė.

– Pradėsiu nuo to, kad Borneo sala yra trečia pagal dydį pasaulyje sala, esanti Pietryčių Azijoje. Visa ta istorija man nutiko gana seniai – prieš 30 metų. Tuomet saloje dar nebuvo viešbučių, transporto ir kitų civilizacijos patogumų, todėl daugiausia teko bendrauti tik su vietiniais gyventojais – klajoklių punanų gentimi. O išvykau ten draugo iš Anglijos pakviestas kartu su moksline ekspedicija.

– Bet kodėl būtent Borneo džiunglės, – vis labiau susidomi Vilė.

– Kai žmogus bėga nuo savęs, toli nukeliaujama, – atsakė Stasys. – o bėgau aš nuo narkomanijos liūno į kurį buvau patekęs. Jau buvo nelikę jokių priemonių, kaip tik išvažiuoti kažkur toli ir ilgam. Tačiau kai bėgi nuo savęs, tik save ir teatrasi, – nusišypsojo Stasys, – žmogui reikia kažko daugiau negu jis pats. Kai patekau į tas nepaprastai sunkias ir sudėtingas sąlygas, teko tiesiog mokytis iš naujo vien tik išgyventi, pamirštant savo asmenines problemas.

– Bet kas gi vis dėlto padėjo išgyventi? – neatlyžta Vilė.

– Tikėjimas, - tvirtai atsakė Stasys. – tikėjimas gyvenimu, ateitimi, Dievu.

– Jūs tikite Dievu? – nustebo Vilė.

– O kodėl gi ne? – šyptelėjo Stasys. – Jis sukūrė pasaulį, mane, jus visus čia esančius.

– Darvino teorija teigia, kad žmogus atsirado evoliucijos būdu, – paprieštaravo Vilė.

-Evoliucijos teorija visai neprieštarauja sukūrimui, - ramiai pasakė Stasys. – šios dvi teorijos tik papildo viena kitą.

– Kaip tai?! – čia jau nustebo visa trijulė.

– Visai paprastai, Dievas kūrė žmogų pasinaudodamas evoliucijos dėsniais.

– Bet juk Biblijoje kalbama apie Adomą ir Ievą, – dar labiau nustebo Vilė.

– Reikalas tame, kad pas Dievą nėra laiko, ten yra tik dabartis. Žmogaus kūrimas tebesitęsia, Naujajame Testamente kalbama apie naujo žmogaus sukūrimą, jis prasidėjo tuojau pat po pirmųjų žmonių nuodėmės ir tęsiasi jau milijardai metų, – ėmė aiškinti Stasys, bet po to jis mįslingai nusišypsojo, – niekas iš tiesų nežino kaip ten buvo, tai ne racionalaus mąstymo, o tikėjimo dalykai.

–Taaaaaip, - visi lengviau atsiduso, o Rimas pažvelgė per langą ir pasakė:

– Betgi ir lietus jau baigėsi.

Visi nustebo:

– Taip, laikas greitai praėjo.

Stasys nuoširdžiai nusišypsojo ir, žengdamas per duris tarė:

– Kviečiu atsakomojo vizito, mano būstas visai čia pat, prie vandens bokšto, tas žalias namukas. Pratęsime pokalbį apie žmogaus kūrimą.

– Ačiū, – linksmai atsakė visi ir pamojavo rankomis.

Stasys ėmė kilti į kalvelę saulės nutviekstu, žole apaugusiu takeliu, kuris žibėjo tūkstančiais lietaus lašelių, kurie savo spindėjimu kėlė daugybę prisiminimų ir vertė mąstyti apie tą nuostabų Dievo kūrinį – pasaulį ir save. “Šeši milijardai metų,” – blykstelėjo mintis, kuri jo sieloje neliko be atgarsio: Stasys giliai ir pagarbiai atsiduso.