Kaip sutrupėti oriai
Jau pasibaigusio aistrų rudens fone?
Ligotais aikčiojimais sprūsta buvę meilūs žodžiai.
Riečiuos, svyruoju,
Kai tu remiesi į mane,
Ir blausų žvilgsnį nugrimuoju suodžiais –
Pro ryškius antakius, prašau, nepamatyk,
Kokia esu šalta ir abejinga.
Sode migla, ne gundantis žaltys,
Ir pelenais, ne žiedlapiais pasninga.
Tu nebetikrini, ar aš esu gyva,
Nes nakčiai gulamės kiekvienas savo guoly.
Gal nuo minčių nusvirusi galva?
Gal būtas laikas rieda į pasuolę?
O gal užklimpom lūkesčių raiste,
Sapne spalvotame abu, ir neprabundam?
Vedi mane. Vis dar vedi mane,
Kol prieš viens kitą imam melstis,
Kniumbam?
Nors nimbo nėr – tenai žila galva,
Ten šimtas rūpesčių
Ten džiugesio tik dulkės.
Rudens aistrų fone prasideda žiema,
Aštriais ledėkais surakinus sultis.