Gyvenu nedideliame kaimelyje, kuris gerokai nutolęs nuo visų didžiųjų miestų, taip pat nemažas atstumas iki rajono centro. Kai kas šią vietovę vadina užkampiu, bet man tas pavadinimas nelabai patinka, nes manau, kad užkampių Lietuvoje šiais laikas jau nelikę, nes man žodis „užkampis“ asocijuojasi su kaimo vietove, kur nėra elektros, o šiais laikais tokių gyvenviečių nėra. Jų buvo anksčiau, dar sovietmečiu, bet ar tai tarybų valdžia pasirūpino, ar tai buvo tiesiog gyvenimo elementaraus gyvenimo poreikio tenkinimas, bet elektra buvo įvesta visur.

Taigi, kaimelis tykus, ramus, žmonės jame gyvenantys taip pat ramūs. Nuo seno gyvenantys šiame nuostabios gamtos kampelyje, iš tėvų ir protėviu paveldėtose žemėje, ją mylintys, puoselėjantys ir dirbantys, kad kiekvienais metais duotų gausų vaisių. Kaimynas prie kaimyno visiškai arti, tai kai yra koks reikalas, bėda ir (geriau to nebūtų), nelaimė, visada atskubantys vieni kitiems į pagalbą.

Buvo ramus ir gana ankstyva gegužės pradžios rytas. Pavasario žaluma buvo visai neseniai apgaubusi medžius ir laukus bei pievas, lengvu ryto rūku ir ir vaivorykštiniais rasos lašeliais įvairius žolynus. Kur ne kur mykia karvė, beveik pas kiekvieną kaimo gyventoją kudakuoja vištos ir gieda gaidžiai. Į valstybinius darbus dar anksti skubintis, taigi kiekvienas, kuris turėjo laisvo laiko, darbavosi savo sklype – kas daržą kasė, kas žoles ravėjo, kas karvutes į ganyklą vedė. Linksmai sulodavo tai vienas, tai kitas prie būdos pririštas šunelis. Tai buvo diena, kai aš su pilnu pirkinių krešiu grįžau iš parduotuvės, esančios maždaug už pusantro kilometro. Įeinu į kiemą ir ką matau – kažkokia višta kapstinėjasi jame. Nedidukė tokia, plunksnelės baltos, kapstosi sau, vabaliukų ir sliekų ieško. Kiek nustebau, bet iš karto supratau, kad tai iš kažkurio kaimyno priklydusi višta, tik man buvo neaišku, iš kurio būtent.

Kadangi kieme atsirado gyvas padaras, juo reikėjo ir pasirūpinti. Šalia tvarto buvo nedidelė sena vištidė (beje višta kaip tik čia ir apsistojo), tai man nebuvo didelio rūpesčio, kur ją apnakvindinti. Tik reikėjo kiek maisto jai. Pasiūliau jai perlinių kruopų. Patiko. Tuomet taip visą savaitę ją ir maitinau perlinėmis kruopomis, o jei kiek norėdavo paįvairinti savo racioną, tai sliekų ir vabalų susirasdavo žemėje besikapstydama.

Bėgo diena po dienos, žiūriu, jau beveik savaitė, kaip višta pas mane svečiuojasi, manau sau, gal jau laikas jai grįžti į namus. Bet, sprendžiant pagal situaciją, jai čia patiko, tai viena, antra, matyt nežino kelio namo. Nusprendžiau pamėginti išsiaiškinti, kokia jos kilmė, t. y., kas jos šeimininkai.

Taigi, kai tik eidavau į parduotuvę, ėmiau dairyti į kaimynų kiemus, kur kokios vištos kapstosi. Anksčiau ir neatkreipdavau dėmesio, kokia jų įvairovė šiame kaime: vienos margos, kitos baltos, vienos mažesnės, kitos – kiek didesnės. Galiausiai įsižiūrėjau vieną kiemą, kuriame vaikštinėjo tokios nedidukės baltos, labai panašios į mano atklydėlę. Tai buvo kaimynės Anelės namas, kuris yra maždaug per du namus nuo mano sodybos. Užėjau pas ją. Klausiu:

– Ar paskutiniuoju metu iš jūsų kiemo nedingo višta?

– Vienos vištos trūksta, – sako ji. - Prieš kelias dienas pasigedau jos.

– Ar balta, ar nedidukė, – klausiu.

– Tai bus mano vištelė, – atsakė Anelė.

– Tai eime pas mane, įsitikinsime, ar tikrai jūsų, – pasakiau aš.

– Ateisiu po pietų, – pažadėjo kaimynė.

Po trečios valandos, žiūriu – ateina su lazdele pasiramsčiuodama kaimynė Anelė. Tai moteris jau garbingo amžiaus, kitų kaimynų kiemuose retai besilankanti, bet kaip visada, šypsosi. Pažiūrėjo ji į tą vištelę ir sako:

– Taip, tai mano paklydėlė.

Tuomet ėmėme tartis, kaip tą vištą nuvilioti į jos namus, ėmėme mėginti ją vyti į tą pusę, iš kur ji buvo atėjusi. Tačiau višta buvo atkakli ir jokiu būdu nenorėjo eiti į tą pusę, į kurią mes ją vijome. Anelė, netekusi kantrybės, ėmė mojuoti savo lazdele, bet višta tik dar labiau išsigando, ėmė plasnoti sparnais ir mėgino užskristi ant mano kluono stogo.

– Neleiskim jos ten, – šaukiu aš, bet višta tarytum pajutusi malonumą mums priešintis, ėmė ir užskrido ant kluono stogo. Vaikštinėja sau ant stogo keteros kaip koks padangių sparnuotis, ir ką tu jai padarysi. Anelė pažiūrėjo, pažiūrėjo į ją ir sako:

– Aš nežinau, kaip ją parvyti į namus.

Aš sakau:

– Gal po kelių dienų ateisite, kai ji nusiramins.

Kaimynė liūdnu žvilgsniu pažiūrėjo į savo augintinę ir pratarė:

– Kažin, ar aš ją susigrąžinsiu. – Ir pridūrė:

– Žinai, vaikeli, man jau sunku toli vaikščioti, gal tegu ji pas tave ir gyvena.

– Tegu gyvena, jei jai taip patinka, – atsakiau aš.

Kitą dieną, kai atsikėliau anksti, paėmiau saują kruopų ir manau sau: einu palesinsiu tą priklydėlę.

Išėjęs į kiemą dairausi, ogi jos jau nėra. Ir šen einu ir ten – nėra ir tiek. „Na ką gi“ – atsidusau sau mintyse. – „Matyt išėjo geresnio gyvenimo ieškoti“.