Aštuntas skyrius. Išsigelbėjimas

Aplinkui tvyranti tamsa gaubė drėgną ir šaltą požemių tunelį. Kameros dabar buvo tuščios, liko tik į sienas įsigėrusios čia patirtos kančios ir dejonės. Visas jose praleistas laikas giliai įsirėžė į atmintį, bet net ir jam galų gale pasibaigus ir ištrūkus iš nelaisvės pasąmonėje vis dar išliko siaubingos vizijos, o galvoje skambėjo daugybė šnabždančių balsų. Ravena nejuto nieko, kas vyko išorėje. Gulėdama Arelai ant rankų nežinojo, kad ištrūko iš požemių, juk jos siela nepailsdama kovojo Užmaršties pasaulyje, stengdamasi sugrįžti į savo kūną. Nors ir nesuprasdama, jog nuo šiol bus lengviau, mergaitė nejučia nusišypsojo, nes nujautė, kad anksčiau ar vėliau nelaimės ją aplenks.

Tuo metu šalia Arelos einanti Goda galvojo apie savo tėvą, tačiau ko nors klausti nedrįso, nenorėdama drumsti tylos, be to, jautėsi per daug pavargusi, kad kalbėtų. Ji sunkiai įstengė patikėti, jog Tasdaras nusprendė paleisti į laisvę ir ją, tad nebuvo tikra, ar verta dėl to džiaugtis. Bet džiaugsmas nerimą nugalėjo, nes po tiek laiko ji pagaliau galės pamatyti savo tėvą. Eliza sakė, kad šiuo metu jo būklė prasta, o tai reiškė, jog Melburnas nemelavo ir galbūt jo valandos jau suskaičiuotos.

Lorena tai žinojo taip pat, kaip ir Eliza su Arela, tačiau kol kas jos tylėjo, bijodamos pripažinti tiesą. Vyriausioji pranašė stovėjo prie lango ir laukdama, kol jos grįš, stebėjo tekančią saulę, kuri po daugybės metų į dangų nebepakils. Kartkartėmis ji nukreipdavo neramų žvilgsnį į vis dar be sąmonės gulintį Gordoną. Jo veidas atrodė ramus ir šaltas. Jis gulėjo be jokių minčių, tarytum atskirtas nuo viso pasaulio, nebematydamas nieko aplinkui, tik beribę, jį supančią tamsą.

Staiga moteris krūptelėjusi skubiai pasitraukė nuo lango ir puolė prie Gordono, uždėdama ranką jam ant krūtinės. Po akimirkos jo veidas persikreipė iš skausmo.

– Išlik, – sukuždėjo ji. – Privalai gyventi. Iškęsk tą skausmą ir kovok.

Tuo metu Melburnas išvedė Elizą ir Arelą pro duris, tačiau palikti tvirtovės jie neskubėjo, nes pirmiau turėjo sutvarkyti likusius reikalus su Tasdaru. Tarsi didžiausią brangenybę, Arela laikė prie savęs dukterį ir švelniai glostė jos plaukus. Žinojo, kad pasielgė teisingai, kitaip nebūtų jos išgelbėjusi. Apmaudu buvo tik dėl to, jog nesugebėjo rasti jokios geresnės išeities, bet rizikuoti savo gyvybe vertėjo, juk užteko ir to, kad nebegalėjo matyti Rebekos.

Lyg pajutusi mamos prisilietimą, Ravena suraukė antakius ir ėmė blaškytis. Goda prikandusi lūpą įsmeigė akis į ją, puikiai suvokdama, ką ji šiuo metu jaučia.

– Nesijaudink, dabar ji išsigelbės, – liūdnai šypsodamasi ramino ją moteris.

Mergaitė lengviau atsidususi nukreipė žvilgsnį į šalia jų žingsniuojančią Elizą ir jos veide įžvelgė nenusakomą nerimą. Tačiau dėl ko ji taip jaudinosi? Ar tai susiję su jų paleidimu? Juk Tasdaras negalėjo to padaryti už nieką, ar ne? Kad ir ko jis imtųsi, už visko visuomet slypėjo klasta, ir kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau šiurpo oda.

– Tu stipri, greitai pasveiksi, – pastebėjusi jos žvilgsnį šyptelėjo Eliza.

– Man kur kas geriau nei Ravenai, – panarino galvą Goda. – Bent jau nepakliuvau į Užmaršties pasaulį...

Netrukus jie pasiekė didžiąją salę, kur juos pasitiko Tasdaras. Šypsodamasis jis nužvelgė Arelą nuo galvos iki kojų, bet ji stengėsi apsimesti, kad tas žvilgsnis netrikdo.

– Leisk man saugiai nugabenti Raveną namo, aš čia dar grįšiu, tada ir pakalbėsime apie mūsų susitarimą, – be jokių emocijų tarė ji.

– Palauk, – sustabdė ją demonas, atidžiai tyrinėdamas dukterį žvilgsniu.

Moteris įsitempusi laukė, kol jis ką nors pasakys, o Tasdaras lyg tyčia kalbėti neskubėjo, taip versdamas ją tik dar labiau jaudintis. Nejaugi pakeitė savo nuomonę ir nepaleis Ravenos? Iš žvilgsnio sunkiai įstengė išskaityti, ką jis galvoja, veidas atrodė ramus ir susikaupęs, tarsi jis mėgintų nustatyti tikslią Ravenos būklę. Arelai buvo keista jį tokį matyti, juk įprastai iš jo sklisdavo vien pyktis. O gal Ravenos situacija tokia rimta, jog jis negalėjo to ignoruoti ir išties dėl jos jaudinosi?

– Visi kiti gali eiti, – galiausiai prakalbo Tasdaras, nutaisydamas jam įprastą išraišką. – Bet Arela liks, turiu kitą pasiūlymą, kuris galbūt jai patiks labiau.

– Neišeisiu iš čia tol, kol jos nepaleisi, – įtūžusi pareiškė Eliza, jos rankose žybtelėjo gelsva šviesa. – Man nerūpi, ką ji tau pažadėjo, bet pagalvok apie Raveną. Tikrai nori jas vieną nuo kitos atskirti?

– Eliza, viskas gerai, – liūdnai nusišypsodama pertraukė ją Arela. – Mes tik pasikalbėsime, pažadu, aš dar grįšiu.

– Bet... – bandė priešgyniauti moteris, tačiau nutilo, pamačiusi jos maldaujantį žvilgsnį. – Prisiekiu, jei tau bent plaukas nuo galvos nukris...

– Paimk Raveną ir saugiai ją iš čia išgabenk, – priėjusi arčiau, ji atsargiai perdavė dukterį Elizai. – Dabar kur kas svarbiau pasirūpinti ja ir Goda, negalvok apie mane.

– Galiu jus palydėti, – pasisiūlė Melburnas.

– Lik čia, – nespėjus nė pajudėti, jį perliejo griežtas Tasdaro balsas, tad jis tik paklusniai linktelėjo galvą. – Ar tai tu nepasakei sargybai, kad Arela gali praeiti pro vartus?

– Atleiskite, pone, – nudelbė žvilgsnį į grindis jis. – Tokia klaida daugiau nepasikartos, aš tik maniau...

– Nesiteisink, – pertraukė jį demonas. – Žinojai, kad ji čia pasirodys, privalėjai tuo pasirūpinti. Supranti, kad už tai tavęs laukia atitinkamas atlygis?

– Žinoma, – nedrąsiai išlemeno jis. – Pripažįstu, nusipelniau bausmės.

Eliza su Melburnu persimetė išgąstingais žvilgsniais, o Arela įdėmiai klausėsi jų pokalbio, nežinodama, ar turėtų įsiterpti, juk iš dalies buvo kalta dėl to, kad jį nubaudė.

– Ne, jis nenusipelnė bausmės, – staiga prakalbo Goda. – Jis tik vykdo kiekvieną tavo įsakymą, be to, daro tai ne savo noru. Argi neužtenka, kad jis ir taip kenčia, negalėdamas matytis su savo šeima?

– Goda... – Eliza tiesė ranką, ketindama skubiai išvesti mergaitę iš salės, bet ji drąsiai žengė į priekį Tasdaro link.

– Ir vien dėl to siūlai neskirti jam bausmės? – pasišaipydamas nusijuokė demonas.

– Jis nenorėjo nieko blogo, tik padarė klaidą. Mes visi klystame, kada nors suklysi ir pats, o tada mes tuo pasinaudosime.

Goda apsisuko ir daugiau nieko nesakiusi patraukė prie durų. Eliza sunerimusi dar paskutinį kartą pažvelgė į Arelą, tarsi norėdama įsitikinti, ar jai viskas gerai, ir palikusi patalpą taip pat nuskubėjo koridoriumi.

– Kodėl tu gynei Melburną? – prisivijusi Godą paklausė. – Jis vos nepražudė tavo tėvo, o Tasdaro tokie žodžiai nė kiek nepaveiks, jis vis tiek darys tai, kas jam palankiau.

– Žinau, bet taip kalbėjau ne dėl Tasdaro. Melburnas geras žmogus ir niekada nebūtų kam nors kenkęs sava valia. Bandžiau atmerkti jam akis ir parodyti, kad jis ne vienas, kad galbūt turi šansą iš čia ištrūkti, jei tik pasitikės mumis, – mergaitė susimąsčiusi šiek tiek sulėtino tempą. – Galbūt Tasdaras jį ir valdo, bet jis vis dar gali mąstyti pats, o tai ženklas, kad dar ne viskas prarasta.

– Gal tu ir teisi, bet tai nereiškia, kad man pavyks jį susigrąžinti. Tasdaras niekada nepaliktų Melburno ramybėje, net jei jis ir pereitų į mūsų pusę. Nesakau, jog to nenoriu, bet viskas taip komplikuota, kad nežinau, ko imtis geriausia.

Jos minutėlę tylėdamos žengė koridoriumi, kol galiausiai pasiekė išėjimą iš tvirtovės. Ten jas pasitiko sargybiniai, bet nieko nesakę taikiai išleido.

– O kaip jaučiasi mano tėvas? – joms einant pakeliamuoju tiltu pasidomėjo Goda. – Ar jis labai nukentėjo nuo Melburno? Kokia tiksliai jo būklė?

– Šiuo metu jį prižiūri Lorena, tad nieko konkretaus negaliu pasakyti. Užjaučiu.

– Bet tėtis atsipeikės, tiesa?

– Nesijaudink, dėl tavęs jis liks gyvas, juk esi svarbiausia, ką jis turi. Gordonas augino tave nuo pat mažens ir žino, kaip stipriai jį myli.

Goda daugiau nieko nesakiusi giliai atsiduso. Žinojo, kad tai tik beprasmiai žodžiai, realybėje viskas veikia kitaip. Gordono gyvybė priklausė ne nuo to, kiek jie vienas kitam svarbūs, o dar tos deivės, dėl kurių jis prarado dalį savo galių... Ji nebuvo tikra, kaip turėtų jam padėti, bet palikti likimo valiai jokiu būdu negalėjo.

Apie tai galvodama mergaitė nė nepajuto, kaip jos praėjo abi gynybines sienas ir artėjo Tamsos karalystės vartų link.

– Ir kodėl Arela taip ilgai nesirodo? – nenustygdama vietoje Eliza vis gręžiojosi atgal. – Kad tik nieko nenutiktų, kol kalbėsis su Tasdaru. Galbūt vis dėlto nereikėjo palikti jos vienos...

Goda susikrimtusi pažvelgė į Raveną, gulinčią jai ant rankų.

– Nujaučiu, kad jis kažką suplanavo, bet nieko negali padaryti, nes juos su Arela vis dar sieja Ravena. Jeigu jis kaip nors pakenks vienai, tai atsilieps abiem, juk jų ryšys labai stiprus.

– Tikėkimės, kad tu teisi, – daugiau nieko nesakydama moteris dairėsi Arelos, tačiau ji taip ir nepasirodė. Įvairios mintys ir tai, kas gali nutikti, nesustodamos sukosi galvoje, bet ji nieko nebeįstengė padaryti. O manė, kad privalės susipjauti su Tasdaru, norėdama išsikovoti Ravenos laisvę. Visa tai atrodė per daug įtartina, ypač kai nežinojo, ką Arela pažadėjo Tasdarui.

– Turime greičiau palikti Tamsos karalystę, jaučiu jos senkančias jėgas, – vėl prakalbo Eliza, taip pat pažvelgdama į Raveną. – Atrodo, jai kenkia čia tvyrantis blogis...

– Tą ir pati žinau, tik nesuprantu, kodėl taip atsitiko. Gal kad būtų geriau, galėtume palaukti Arelos kitoje vartų pusėje?

Bekalbėdamos jos pagaliau pasiekė metalinius strypus. Aplinkui vaikščioję sargybiniai kaipmat prasiskirstė ir nieko nesakydami pravėrė vartus, be kliūčių leisdami už savęs palikti Tamsos karalystės žemes. Goda nujautė vis didėjantį Elizos nerimą, bet nežinojo, kaip dar galėtų ją paguosti, ir pati stengėsi atsikratyti neigiamų minčių, nors taip ir nesuprato, kas tiksliai čia vyksta.

– O kodėl Tasdaras paleido mane? – nutraukdama tylą paklausė ji. – Melburnas tikėjosi, kad liksiu požemiuose, ir pati galvojau tą patį. Jis vis dar neišsiaiškino, kodėl Ravena atvyko į Tamsos karalystę, dėl to mane ten ir laikė.

– Neprarask budrumo. Gal jis tave ir paleido, bet tai nereiškia, kad neįkalins vėl, jei painiosiesi jo kelyje, – nė nepažvelgdama į ją rimtai kalbėjo Eliza. – Neabejoju, jog Gordonas pasakytų tą patį. Išvis turėtum vengti Tasdaro, juk tu dar tokia jauna ir nemoki naudotis visomis savo galiomis, bet kada gali nukentėti.

– Žinau, bet ką man daryti, kad Ravena nusprendė nepriimti pagalbos ir keliavo į Tamsos karalystę viena? – gūžtelėjo pečiais Goda. – Tasdaras manė, kad įkalinęs mane ją išgąsdins ir išpeš visus atsakymus, bet jam vis tiek nepavyko.

– Na, tada tikėkimės, jog Ravena pasimokė iš savo klaidų ir daugiau nieko panašaus nedarys.