Besniegio sausio pasakos čežena vėjy po blukius smilgynus
Ir nepasako aiškiai, kur mums eiti.
Net abejoju — argi Dievas žino,
Jei į minutę riečiasi savaitė.
Jei žodžių perteklius pravert negali lūpų,
Jei tvinksnių ritmas iki sopės kala.
Papilkęs būvis ant smilgynų supas
Kaip koks apsnūdęs visa ko finalas.
Gerai, kad prieblanda išslapsto geismo kibirkštis —
Dėl bejėgystės nebeapsijuoksim.
Pasivaideno gal? Ne, tai vaikaitis krykščia.
Maniau — miriau. Beveik žvaliai keliuosi.
Vėl lūpos šypsosi, vėl plūsta meilūs žodžiai,
Kai mudu randam kryptį viens arčiau prie kito.
Nors iš liepsnos — tik pelenai ir suodžiai,
Jaučiu, koks dyvinas bus šitas sausio rytas.