Kaklas, rodos, neilgas,
Bet palaukite, kol susiprasiu,
Kad šerkšnota galva rodo sieloje blėstančią liepsną,
Kai visa draugija — šuo apakęs, trys vištos, dvi katės,
Kai kaip džiunglių bijau daugel kartų išvaikščioto miesto.
Išprotėjau? Galbūt.
Nelaikiau mylimų — skrist paleidau,
O dabar vaidinu, kad glėby tuštuma nebesopa.
Užsilikęs kabot obuolys toks raukšlėtas,
Kaip senstantis veidas.
Net nereikia kalbėt — visos nuotaikos karčiai gaižokos.
Išeinu iš savęs,
Tam, kad ižas kraujagyslėj tirptų,
Aklinam kevale prisiminčiau bent savąjį vardą.
Kaip artumo žymė slysta rožinio dalys tarp pirštų —
Kad įskeltų jausmuos skaisčią kibirkštį būtą.
Bent kartą.