Pagaliau atskubėjo, žiema plaukus išdraikė,
Ant eglių šakų, ant stogų.
Pabalo alyvos, net ir sodo vyšnaitė
Pasipuošė šaltu sniegu.
 
Pagyvensim, prie šalčio priprasim,
Nudžiugę, kad tapo šviesiau.
Jei ir sniegą skubėdami kasim,
Linkėsim jam suptis aukščiau.
 
Į ramybę įsuksime ilgesį švelnų
Kovo žiedų, prabudimo klevų,
Kai paėmę jų ašaras saldžias ant delno,
Atrasime vėlei gyvybę gelmių.
 
Tik tai dar negreitai, iškęsti teks sausį,
Viduržiemio vėjus ir naktines pūgas,
Kai pabūgęs nedrįsi į jų šėlsmą išeiti
Ir palikti namų jaukias kerteles.
 
Ką neši man dangau be šio krintančio sniego,
Be jo trumpalaikės šviesos,
Kuris tirpsta ant rankų, tarsi metai prabėgę,
Lašeliu atminimų rasos?