Spokso, kaip užburti, langai:
Kažkas cukraus maišus išpylė?
Per jį – pėdos šarkų vagilių.
„Kvailute, sniegas“, – man sakai.
Ir nuo baltumo žvilgsnis šyla.

Žiema negi atėjo jau,
Šeimininkauja pats vyriausias,
Jo patarimo kiti klausia,
Sausis bus sausas? Pagaliau
Baigsis klampojimas šlapiausias!

Lesykloj – žvirbliai, kaip vaikai
Pešasi dėl gardumo grūdo.
Mano širdis prajukt panūdo:
Dangum tįst saulėti takai,
Tiek džiaugsmo daug į ją priplūdo.

Su tavimi juo dalinuosi.
Tegu ir tau šarka vagilė
Širdyje šoks, jeigu ją gilia,
Negerumus geru apjuosia,
Pilnatvėj tie, kas kitus myli.