Žiema prarado savo skonį
Ir verkia ašarom gailiom,
Jau vėl ilgėti ima dienos
Ir viskas slenka nežinion.
 
Žiemos burtai nebeveikia,
Pabėgo pro pelių skyles
Ir nesuranda kuo užsiūti,
Stogų varveklių nebėra.
 
Saulutė antakius kiloja
Ir ima kilti vis aukščiau,
Pavasaris ateis gal kovą,
O gal ir dar anksčiau.
 
Žiema, pakinkius šiaurės vėją,
Vis blaškos, suka sūkuriais,
Vis ieško šalčio pribuvėjo,
Kažkur užstrigusio aukštai.
 
Kur gi tas šalčio lazdos galas,
Jį reik tik timptelti žemyn
Ir atsivers žiemos portalas,
Jai spalvą, skonį sugrąžins.
 
Pudruos žiemužė tada viską,
Kelius, takus, namų stogus,
Pastogėse tviskės varvekliai,
Iš naujo švęsim Naujus Metus.