Septintas skyrius. Pagaliau laisvė

– Kaip manai, ar pavyks jam bent kiek padėti? – žvelgdama į Vyriausiąją pranašę paklausė Eliza.

Lorena primerkusi akis atidžiai nužvelgė Gordoną.

– Nesu tikra, – slogiai ir tuo pačiu liūdnai ištarė ji. – Negaliu pasakyti, ar bus lengva jį pagydyti, bet...

– Jam taip blogai?

– Kaip ir pati sakei, jo būklė išties rimta, galbūt net rimtesnė nei manome, bet Gordonas visada buvo stiprus. Neabejoju, kad jis išsikapstys, tik teks labiau pasistengti, nes po kovos su tais sargybiniais dar nespėjau normaliai pailsėti.

– Atleisk, kad turėjau tave į tai painioti. Mūsų spėjimas pasiteisino, juos pasiuntė Melburnas, norėdamas mane užlaikyti, kad tuo metu galėtų pasiimti Agnesę. Be tavęs tikriausiai nebūčiau susitvarkiusi taip greitai ir dabar jos čia nebūtų, galbūt net ir Gordonas...

– Negalvok apie tai, padėti tau buvo mano pareiga, juk abi puikiai supratome, kad tie sargybiniai ten pasirodė ne šiaip sau.

– Žinau, bet... ačiū, kad padėjai man, nors turėtum labiau pasisaugoti, jei ne dėl savęs, tai dėl vaiko.

Lorena nejučia uždėjo rankas sau ant pilvo.

– Viskas bus gerai, regėjau viziją ir žinau, kas gims. Dvasios man pakuždėjo, kad jos vardas Atėja. Argi jis ne gražus?

– Taip, labai gražus, – pritarė jai Eliza ir nusiminusi pažvelgė pro langą. – Gaila, kad pati neturėjau normalios šeimos. Po to, kai nuo visų atsiskyriau, net nebandžiau susirasti kito vyro, nes Melburnas man buvo vienintelis. Per daug sunku išplėšti jį iš savo gyvenimo, kai jis paliko tokį pėdsaką. Juk vis dėlto mes buvome laimingi, kol neįsikišo Tasdaras ir visko nesugadino.

– Man labai gaila tai girdėti, bet galbūt dar ne per vėlu. Galbūt Melburnas kada nors grįš ir galėsi turėti normalią šeimą, kaip anksčiau.

– Nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė, – prisėsdama šalia jos sunkiai atsiduso moteris. – Kartais atrodo, kad jis norėtų pasipriešinti Tasdarui, bet kažkas jam to neleidžia. O vakar buvo toks šaltas ir bejausmis...

– Nesunku įsivaizduoti, kaip jautiesi, juk taip stipriai jį mylėjai.

– Jeigu tik žinotume, kas tiksliai tarp jų vyksta, galėtume kaip nors padėti Melburnui, bet jis per daug užsisklendęs savyje ir nenori nieko pasakoti... – ji akimirką tylėjo susimąsčiusi. – Vakar sužinojau, jog Tasdaras kontroliuoja jo protą, tai reiškia, kad bet kuriuo metu gali perskaityti jo mintis ir sužinoti, kokius jis priima sprendimus, galbūt todėl Melburnas ir vengia atvirų pokalbių. Turime kažkaip jį įtikinti, kad tik norime jam padėti, tada jis pasiryš kalbėti, ką manai?

– Galbūt tu ir teisi, bet tai padaryti nebus lengva.

Kurį laiką kambaryje tvyrojo tyla. Eliza mąstė apie tai, ką pasakė Lorena, bet nebeturėjo, ką daugiau pridurti, juk ir pati žinojo, kaip sunku bus prakalbinti Melburną. Tačiau ji privalėjo pasistengti kur kas labiau nei vakar, kad nenukentėtų dar daugiau žmonių, užteko ir to, kokioje padėtyje per jį buvo Gordonas. Prisiminus tai ir vėl nukrėtė šiurpas, o akys automatiškai nukrypo į lovą.

Nejaugi iš tiesų Rebeka ne Tasdaro, o Gordono duktė? Eliza niekaip negalėjo išmesti iš galvos šio klausimo, bandydama atspėti, ar jis pats apie tai žino. Dar prieš pasirodant Melburnui, jie kalbėjo apie Chrono laikrodį ir Gordonas atrodė neįprastai susirūpinęs dėl to, jog Rebeka nelaisvėje. Ar gali būti, kad kartu su Arela jie bandė tai nuslėpti? Žinoma, būtų visai logiška, juk nežinia, ką jiems padarytų Tasdaras, sužinojęs visą tiesą, tikriausiai neabejodamas iškart juos nužudytų. Moteris norėjo savo apmąstymais pasidalinti su Lorena, galbūt ji ką nors žinojo ar matė vizijose, bet buvo priversta tylėti, tačiau suabejojo, ar tikrai turėtų kalbėti apie tai tokiu metu. Be to, Azryatas nebuvo labai saugi vieta, jų čia galėjo klausytis Melburnas arba Tasdaras.

– Gerai, pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, – galiausiai atitokusi nuo minčių prakalbo Lorena.

Eliza tik linktelėjo, stebėdama, kaip ji uždėjo ranką Gordonui ant kaktos ir užsimerkusi susikaupė. Po akimirkos jai iš delno pasklido sidabrinė energija, apgaubdama žynį nuo galvos iki kojų. Viskas vyko lygiai taip pat, kaip tada, kai jos su Agnese kvietė savo gydomąją energiją, bet Eliza nebuvo tikra, ar šį kartą ji veikė. Lorenos veidas iš pradžių atrodė ramus, bet po akimirkos prisipildė nerimo, ir įdėmiai žiūrėdama į ją, moteris neįstengė suprasti, ką tai reiškia.

– Jaučiu... skausmą... didelį skausmą, – pagaliau ištarė Lorena, tarytum supratusi draugės mintis. – Ir tuo pačiu Gordono aurą gaubiantį stiprų blogį.

– Kaip visa tai suprasti?

– Dar niekada nejaučiau nieko panašaus, – suraukusi antakius ji iš lėto atitraukė ranką. – Galbūt tas jį gaubiantis blogis ir neleidžia išgydyti jo žaizdų.

– Taip ir žinojau, kad čia kažkas ne taip, – supykusi sugniaužė kumščius Eliza. – Tasdaras turi planą, bet kaip mums sužinoti kokį?

Vyriausioji pranašė tylėjo, bet jos žvilgsnis rodė, jog į klausimą neatsakys.

– Deja, viena nieko negaliu padaryti, – po kelių minučių iškvėpė ji. – Užjaučiu. Tikriausiai sunku susitaikyti, kad taip įvyko, juk vis dėlto...

– Negalvok apie tai, šiuo metu kur kas svarbiau padėti Gordonui pasveikti, – pertraukė ją Eliza. – Agnese, prieik, pabandysime dar kartą.

Kiek nuošaliau jų sėdinti mergaitė kaipmat pakluso. Apsupusios Gordoną ratu, jos kartu išsikvietė savo magišką energiją, mėgindamos jį išgydyti, tačiau kad ir kaip stengėsi, nesisekė taip pat, kaip prieš tai.

– Beviltiška, – nusivylusi Eliza suleido pirštus sau į plaukus. – Nebegaliu daugiau delsti. Arela išvyko į Tamsos tvirtovę gelbėti Ravenos ir greičiausiai jau pakliuvo į nelaisvę, turiu jai padėti, kol dar ne per vėlu ir Tasdaras jai nieko nepadarė. Galėtum pabūti čia kartu su Agnese ir pasaugoti Gordoną?

– Žinoma, – sutiko Lorena. – Kol tavęs nebus, pamėginsiu išsiaiškinti, kas tiksliai jam nutiko, ir jeigu pavyks, panaikinsiu tą aurą gaubiantį blogį. Tik nežinau, ar tai bus taip paprasta, galbūt užtruksiu ne vieną dieną, o iki to laiko Gordono žaizdos turės gyti natūraliai.

– Gerai, svarbu, kad jis neliktų čia vienas, kol manęs nebus, – moteris skubiai pakilo. – Labai nesijaudink, grįšime gyvos ir sveikos, o galbūt su mumis grįš ir Ravena su Goda.

– Būtų gerai, jei tai būtų tiesa, – mesdama susirūpinusį žvilgsnį į Gordoną sukuždėjo ji.

Bet Eliza jos žodžių neišgirdo ir nuskubėjo į savo kambarį persirengti, juk su suknele nebus patogu, jeigu prireiks kautis. Ji dar užsimetė ant pečių apsiaustą ir užsidėjo ant galvos gobtuvą, galvodama, ką turėtų pasikviesti į pagalbą, tačiau nepažinojo nė vieno, kuris tiktų, o Aristėjas, Ariadna ir Felicija buvo užsiėmę kitais reikalais, tad nenorėjo jiems trukdyti. Kad ir kaip tai atrodė pavojinga, į Tamsos karalystę Eliza nusprendė keliauti viena. Be to, ji nė neplanavo slėptis, jeigu prie vartų ją pasitiks sargybiniai arba pats Melburnas, pasakys, kad nori taikiai pasikalbėti su Tasdaru. Taip galbūt pavyks pasiekti tvirtovę nenukentėjus, tik sunku buvo nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Galbūt ji ir rizikavo savo gyvybe, norėdama išsikovoti Arelos laisvę, bet Tasdaras privalės ją išklausyti ir paleisti savo dukterį. Moteris tikėjo, jog Arelos nuojauta teisinga ir Ravenai iš tiesų gresia mirtinas pavojus, juk vis dėlto jos turėjo ryšį, o jis visada pasiteisina.

Stengdamasi apie tai daugiau negalvoti, Eliza pasiruošė teleportacijai į Hanakuro miestą. Dažnai ten nesilankė, bet puikiai prisiminė, kaip atrodo vietovė, tad netrukus pagavęs šviesos verpetas išgabeno ją iš Azryato. Tik tada, kai šviesa išsisklaidė, moteris pramerkė akis ir iš tolo pamačiusi vartus paspartino žingsnį, bet staiga dėmesį patraukė iš tankių medžių šešėlių išnyrantys sargybiniai. Apstulbusi ji sustingo, stebėdama, kaip jie artėja, apsupdami ją iš visų pusių, kiekvieno iš jų žvilgsnis varstė nuo galvos iki kojų. Tik ką jie veikė už Tamsos karalystės valdų? Argi turėjo leidimą čia būti ir ją užsipulti? O gal Tasdarui paranoja, nes pastaraisiais metais daug kam pavyksta prasibrauti nepastebėtam, dėl to sustiprino apsaugą? Gerai pagalvojus, seniau prasmukti būdavo kur kas sunkiau... Arba jai taip tik atrodė, nes einant metams jos gebėjimai gerokai patobulėjo.

– Atvykote į Tamsos karalystę? – rimtai pažvelgęs į ją paklausė vienas iš sargybinių.

– Mano draugė pakliuvo pas Tasdarą, atėjau jos išsivesti, – žengdama žingsnį atgal paaiškino Eliza. – Nelinkiu nieko blogo, jūs turite mane praleisti.

– Visi čia pasirodę taip sako, bet įėję tik pridaro bėdų, – piktai atkirto jis. – Nemanyk, kad taip lengvai išsisuksi, neleisime tavęs nė per žingsnį. Jeigu nenori nukentėti – nešdinkis.

– Neketinu niekur eiti tol, kol neprileisite manęs prie Tasdaro.

Išsitraukęs kalaviją, sargybinis piktdžiugiškai nužvelgė moterį ir paraginęs kitus užsimojo. Eliza kaipmat metėsi į šalį ir ašmenys kirto tik orą, tad pasitaikius progai šoko prie Tamsos stulpo, o po kelių akimirkų visas jos kūnas paskendo juodumoje. Visai čia pat buvo ir vartai į Tamsos karalystę, tačiau sargybiniai vienas po kito puolė jai iš paskos. Eliza prisišliejo prie vartų, bet sureagavo per lėtai ir vienas iš jų pasinaudojęs padėtimi stipriai prispaudė jos pečius prie šaltų metalinių virbų. Moteris jau kaupė rankose psi energiją, bet ją laikančios rankos šiek tiek atsileido. Rodydamas tylėti, sargybinis pridėjo pirštą jai prie lūpų, ir ta pačia ranka nusikėlė savo šalmo antveidį.

– Persėjau? – Eliza apstulbusi žvelgė į vyrą, negalėdama patikėti, kad tai jis.

– Ramiau, – palengva atsitraukdamas sušnibždėjo jis. – Aš tau padėsiu.

– Bet kaip..? – sutrikusi moteris nežinojo, kaip savo nuostabą išreikšti žodžiais. – Kaip čia patekai?

– Vėliau, dabar ne laikas klausinėti, – nusišypsojęs jis nusiėmė nuo galvos šalmą. Balti ilgi plaukai, pasklidę ant pečių, sužibėjo prieš raudoną dangų.