Atėjau pas Dievą laimės paprašyti,
Jis nusišypsojo, „tegu tau... sužydi“.
Paukšteliu širdelė mano sučiulbėjo,
Ištiesiau du delnu, spindulį įdėjo.

Kur einu, šviesa jo šalia manęs eina,
Nešu Dievo žodį, Dievo žodis – Meilė.
Su tavim šį rytą laime dalinuosi,
Jei jos neturėjai, trupinį įduosiu.

Gal į eilę, laimei gauti, nestovėjai,
Ne visi juk drąsūs, tad ir neįdėjo.
Dalinuos, negaila, pasidžiaugsim dviese,
Dievui reikalingi esam, patikėsi.

Jei išmokęs duoti ir nepavydėti,
Rytas eina širdžiai sniegena ulbėti.
Tam ir gimsta Dievas, žodis meilės sklinda,
Kad „iš dulkės gimę“ būtumėm laimingi.