Kai jaunas buvau,
Tarsi rytmečio vėjas
Gaivus ir jėgos daug,
Ir noro turėjau,

Tėvužis pasakė,
„Sūnau, batus siūsi,
Senelis juos siuvo
Ir aš. Jei paklusi,

Išmokysiu amato,
Tave žmonės gerbs,
Kai kojos nešals,
Rankos batais apners.

Užtat, daugel metų,
Siuvu ir taisau.
Ir džiaugsmo pavydžiu
Aš kartais pats sau.

Kiekvienas šioj žemėje
Atrandame vietą,
Jei artimo einam
Nuoširdžiai mylėti.

Nors šiaučius – be batų,
Kiti apauti,
Per rūpestį būname
Duonos verti.