Išaušo rytas. Už horizonto pakilusios saulės spinduliai palengva skverbėsi pro permatomą užuolaidą ir nuklydo per kambarį, tiesiai ant išvargusių veidų. Eliza klūpėjo prie lovos, atrėmusi galvą į minkštus patalus, o šalia jos įsikniaubusi Agnesė kietai miegojo. Tačiau moteris visą naktį budėjo prie Gordono ir miegoti nesiruošė, negalėdama leisti, kad jam kas nors nutiktų. Ji buvo tik trumpam užsnūdusi, o prabudusi akimirką dairėsi aplinkui, mėgindama suvokti, kur esanti. Tuo metu Agnesės galva pakrypo į šoną ir ji iškart įsmeigė akis į Gordoną.

– Jis gyvas, – liūdnai sukuždėjo Eliza. – Bet jo būklė vis dar labai sunki. Privalau jam kaip nors padėti...

Prisiminus tai, kas nutiko naktį, visą kūną nukrėtė šiurpas, ir moteris papurtė galvą, lyg tai padėtų viską užmiršti. Melburnas pasirodė kaip niekingas bailys, užpuolė visiškai bejėgį žmogų ir apsidžiaugė savo pergale.

– Ir ką dabar darysime? – sunerimusi paklausė Agnesė.

Eliza giliai atsidususi pažvelgė į priešais ją bejėgiškai gulintį Gordoną. Pirštai nevalingai palietė jo ranką, tarsi tokiu būdu ji bandytų jį paguosti, nors greičiausiai jis to prisilietimo nė nejuto.

– Nesijaudink, aš juo pasirūpinsiu, – nenoriai nusišypsojo moteris. – Dar kartą pamėginsiu jį išgydyti, tikriausiai buvau per daug nusilpusi, dėl to mano energija nesuveikė.

– Aš galėčiau tau padėti, juk iš dalies tai mano kaltė, kad Melburnas čia pasirodė ir jį sužeidė.

– Nekaltink savęs, vienintelis čia kaltas Melburnas. Jeigu ne jis, Gordonas nebūtų pakliuvęs į tokią sunkią padėtį.

– Kaip manai, kodėl jis tai padarė? – sujudo savo vietoje Agnesė. – Turiu omenyje, jis sakė atvykęs čia dėl manęs, bet kai suprato, kad nieko neišeis, užpuolė Gordoną ir tik tada pabėgo.

– Nori pasakyti, jo tikslas buvo ne tik pasiimti tave?

– Nežinau, tai paaiškintų, kodėl jis taip pasielgė su Gordonu.

Eliza susimąsčiusi kurį laiką tylėjo. Galbūt Agnesė ir sakė tiesą, tačiau užpuolimo priežasties nė viena iš jų nuspėti negalėjo, tad galvoti apie tai šiuo metu atrodė beprasmiška, vietoj to reikėjo imtis veiksmų. Nors kojos ir buvo nutirpusios, ji palengva pakilo nuo grindų ir pasilenkusi arčiau pataisė išsitaršiusius Gordono plaukus.

– Gerai, galime pamėginti kartu, – galiausiai prakalbo. – Blogiau vis tiek nebus.

Uždėjusi abu delnus jam ant krūtinės, moteris susikaupė ir kelis kartus giliai įkvėpė oro. Agnesė padarė tą patį, tik uždėjo rankas žemiau ant pilvo, kur buvo Melburno kalavijo palikta žaizda. Po kelių akimirkų Gordono kūną apgaubė švelni magiška šviesa, bet į tai jis nė kiek nesureagavo.

– Keista, – atkakliai stengdamasi susitelkti vien į gydymą sušnabždėjo Eliza. – Mūsų gydomoji energija veikia puikiai, bet Gordono žaizdų neišgydo.

– Ką visa tai reiškia? – suraukė antakius mergaitė.

– Nežinau, taip dar nėra buvę, – susirūpinusi ji patraukė rankas ir minutėlę stebėjo Gordoną. – Juo labiau, kad mes gydome jį dviese, bet nė vienos iš mūsų energija nepadeda.

– Tuomet kaip mes jį išgelbėsime?

Tačiau Eliza atsakyti negalėjo, neįstengdama suvokti, kodėl nutiko būtent taip. Jeigu ir toliau nepavyks jo išgydyti, kils tik dar didesnis pavojus gyvybei. Ji turėjo tučtuojau surasti išeitį, nes tokia padėtis vis labiau varė į neviltį. Ir ką ji dabar turės pasakyti Arelai? O taip nenorėjo jos skaudinti, ji jau prisikentėjo pakankamai... Eliza žinojo, kad iš dalies pati buvo kalta dėl to, kas nutiko, juk Gordonas jau prieš tai sakė jaučiantis, jog kažkas juos stebi, bet vis tiek nusprendė rizikuoti ir vykti į Dvasių karalystę, palikusi jį vieną. Jei būtų žinojusi, kad šitaip nutiks, jokiu būdu nebūtų pasielgusi taip neapdairiai...

Tuo metu Agnesė nusivylusi susmuko į kėdę.

– Manai, Melburnas kažką padarė, kad jis nebegalėtų mums padėti?

– Nujaučiu, kad tai Tasdaro darbas, – susimąstė moteris. – Gordonas ne kartą bandė jam pakenkti, o Melburnas tik vykdo jo įsakymus.

– Gal yra kokie burtai, kurie padėtų išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko Gordonui? Juk be jo pagalbos neišsiversime, mūsų jėgų neužteks tam, kad padėtume Arelai.

– Bijau, kad šį kartą teks keliauti be jo, negalime ilgai gaišti.

Eliza pakilo nuo lovos ir apklojo Gordoną antklode. Jis vis dar gulėjo nejudėdamas, nerodydamas jokių gyvybės ženklų, bet ji žinojo, kad jis gyvas – jautė iš jo sklindančią energiją. Ji nebuvo stipri, bet laikėsi stabiliai, tad kol kas negrėsė joks pavojus. Tačiau kankino negera nuojauta, jog čia kažkas ne taip. Melburnas nė nesistengė nužudyti Gordono, ir buvo sunku suprasti, ar Tasdaras norėjo jo mirties, ar vis dėlto ne.

– Mama, o aš tikrai esu sergėtoja? – staiga paklausė Agnesė ir susirūpinusi priėjo arčiau. – Ar pamelavai mano tėvui, kad jis mūsų neišskirtų?

Prieš atsakydama moteris dar kurį laiką žiūrėjo į Gordoną, jos veidas kaipmat apsiniaukė.

– Tai tiesa, – galiausiai prakalbo. – Kaip ir sakiau, Azryato šventykloje radau knygą, kurioje viskas smulkiai aprašyta apie kiekvieną iš sergėtojų. Kol kas nenorėjau nė vienam apie tai pasakoti, nes ir be to turime kitų bėdų, nesakiau net Gordonui.

– Bet ką tai reiškia, kad aš esu sergėtoja? Ką man teks daryti?

– Dar nežinau. Perskaičiau tik keletą puslapių, bet kaip supratau, kiekvienam iš sergėtojų atiteks po senovinę relikviją, kuri padės jiems atlikti savo darbą.

– Senovinę relikviją? – suraukė kaktą Agnesė.

– Taip, tas relikvijas jie gaus iš savo tėvų, – nedvejodama linktelėjo ji. – Kadangi Rebeka yra ta, kuri mokės manipuliuoti laiku, ji saugos Chrono laikrodį. Neptūnui, kaip visų planetų, žvaigždynų ir karalysčių sergėtojui, atiteks Dangaus karalystės valdžios simbolis. O tu, kaip jau sakiau, palaikysi pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

– Ir tai reiškia, kad turėčiau kažką gauti iš tavęs?

– Teisingai, – pritarė Eliza. – Tau puikiai pasitarnaus Elzaro ašmenys, juos iš manęs ir gausi.

Mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Bet argi jų galia nėra ribota? Argi nesakei, kad kuo daugiau jais naudosiesi, tuo greičiau dings jų poveikis?

– Taip, būtent dėl to ašmenimis reikia naudotis labai apgalvotai, kaip ir Chrono laikrodžiu, juk keliavimas laiku yra uždraustas ir išimtys daromos labai retai. Jeigu nesilaikysi taisyklių ir panaudosi jį netinkamai, dievai gali nubausti, o neatsakingai elgdamasi su Elzaro ašmenimis neteksi jo galios, – moteris prikandusi lūpą minutėlę tylėjo. – Neptūno pareigos šiek tiek kitokios, jo valdžios simbolis nėra toks ypatingas, bet su juo jis perims visą Dangaus karalystę, kurią sergėdamas palaikys ir kitų karalysčių egzistavimą, nes jei žlugs toji, žlugs ir visos kitos.

– Betgi tai didžiulė našta... – susimąsčiusi Agnesė taip pat pažvelgė į Gordoną. – Palauk, sakei, kad kiekvienas sergėtojas gauna relikviją iš savo tėvų, tiesa?

– Taip, būtent tai buvo parašyta knygoje.

– Tuomet kodėl Rebeka saugos Chrono laikrodį? Jei gerai pamenu, ji Ravenos sesuo, argi neturėtų kažko gauti iš Tasdaro?

Eliza apstulbusi pakėlė akis į dukterį, bandydama suvokti tai, ką išgirdo. Ir kodėl pati apie tai nepagalvojo? Juk iš tiesų Rebeka turėtų perimti relikviją iš Tasdaro, o ne iš Gordono, nebent...

– Ne, tik nesakyk... o siaube... – staigus suvokimas privertė ją susiimti už galvos. – Žinojau, kad jie artimi, bet šitai?

– Nori pasakyti, kad Gordonas yra tikrasis Rebekos tėvas?

– Nežinau, kaip kitaip visa tai paaiškinti, – sunkiai galėdama patikėti tuo, ką pasakė Agnesė, moteris susmuko prie Gordono, jos rankos drebėjo iš jaudulio. – Bet kad ir kaip būtų, su niekuo apie tai nekalbėk, gerai? Mes nesame tikros, ar tai tiesa, galbūt yra koks nors kitas paaiškinimas, tereikia pasikalbėti su Arela ir įsitikinti, ar mūsų spėjimai teisingi.

– Žinoma, gali būti rami, – linktelėjo mergaitė, nesuprasdama, kodėl ji į tai reagavo taip jautriai. Koks skirtumas, kas Rebekos tėvas, faktas tas, kad ji viena iš sergėtojų.

Jos kurį laiką tylėjo ir vis dar žiūrėjo į Gordoną, nors turėjo kuo greičiau imtis veiksmų, norėdamos padėti Arelai. Tačiau Eliza nujautė, kad jau per vėlu ją sustabdyti, galbūt ji jau seniai pasiekė Tasdaro tvirtovę ir eilinį kartą pakliuvo į nelaisvę. Tai reikštų, jog visos tos pastangos, kai jie kartu su Aristėju ir Felicija keliavo jos išvaduoti, nuėjo veltui. Nebent Arela turėjo kažkokių kitokių planų, juk puikiai žinojo, kad Žemutinius požemius gaubia apsauginis skydas, pati nesugebėtų jo panaikinti. Tik kodėl ji nusprendė keliauti viena? Kodėl negalėjo savo planų pasakyti jai ir Gordonui?

– Mama, o kaip tau sekėsi Dvasių karalystėje? – netikėtai paklausė Agnesė. – Gordonas sakė, kad pasikviesi čia Loreną, nes galbūt dvasių pagalba ji rastų Azaros knygas.

– Gaila, bet Lorena neatvyks, nes negali bendrauti su dvasiomis, būdama ne Dvasių karalystėje, – nusivylusiu balsu paaiškino Eliza. – Bet ji pabandė surasti tikslią knygų vietą iš ten.

– Ir jai nepavyko, tiesa? – iš jos balso spėjo Agnesė.

– Ne, jos gebėjimų tam nepakako... – apmaudžiai atsiduso moteris. – Bet gal vietoj mūsų ji išgydytų Gordoną? Arba jei mėgintume trise, mūsų galios būtų stipresnės?

– Na, nieko blogo nenutiks, jei pabandysime, – gūžtelėjo pečiais mergaitė.

– Be to, Lorena galbūt pasaugos Gordoną, kol būsiu išvykusi gelbėti Arelos. Deja, tu taip pat turėsi likti čia. Jeigu kas nors atsitiktų, Lorena būtų per silpna apsiginti, tad nerizikuosiu palikti jos visiškai vienos.

– Gerai, – šiek tiek nenoriai sutiko ji. – Bet tu nevyksi ten viena, ar ne?

Tačiau Eliza į klausimą neatsakė, nė pati nežinodama, kaip būtų geriau, juk galėtų akis į akį susidurti su Tasdaru ir pabandyti jį kaip nors įkalbėti paleisti ne tik Arelą, bet ir Godą su Ravena. Tik ar tai išvis įmanoma?