Šeštas skyrius. Sunkus susitaikymas

Perėjęs deglų apšviestą koridorių, Melburnas sustojo prie didžiosios salės durų ir sunkiai atsiduso, tačiau vidun eiti delsė. Rytas buvo dar labai ankstus, bet sargybinis pranešė, jog Tasdaras jau tvirtovėje ir prašė jo minutėlei užsukti. Tikriausiai ir vėl turėjo jam naują užduotį. Nebuvo net kada atsikvėpti, juk vos vakar grįžo iš Azryato po sunkios kovos, o manė, kad viskas bus kur kas lengviau. Bet iš kur galėjo žinoti, jog Elizai taip paprastai pavyks susidoroti su sargybiniais, kuriuos pasiuntė, kad ją užlaikytų? O Tasdaras jam liepė susitvarkyti su Gordonu, bet pasistengti, kad jis nemirtų, tik būtų sunkiai sužeistas. Melburnas tiksliai nežinojo, kam to reikėjo, bet įvykdė užduotį ir tuo pačiu ketino pasiimti Agnesę. Galbūt būtų sėkmingai nugabenęs ją pas seserį, bet nesitikėjo, kad ji jau turės tokį stiprų ryšį su savo mama ir vykti su juo nenorės. Juk Eliza paliko ją likimo valiai, ir Agnesė jai taip paprastai atleido, tad kodėl negalėjo jam? Argi jis per mažai stengėsi, bandydamas apsaugoti ją nuo Tasdaro? O tas lyg tyčia nieko apie jos išdavystę nesakė, tikriausiai specialiai vertė jį jaudintis ir jau kūrė planus, ką su ja daryti toliau.

Vakarykštės dienos prisiminimai vis dar aiškiai šmėžavo jo atmintyje. Gaila buvo dėl to, kaip privalėjo pasielgti su Gordonu, bet kitos išeities neturėjo, tad dabar sugebėjo tik melstis, kad jam nieko labai blogo nenutiko. Jie niekada nebuvo draugai, bet Melburnas nelaikė jo ir priešu, nes viskas, kas tarp jų vyko, tebuvo Tasdaro kaltė. Jei tik jis turėtų valią kontroliuoti savo likimą pats, tiesiog nesipainiotų Gordono kelyje, galbūt tada jie net nebūtų pažįstami ir viskas klostytųsi visai kitaip.

Pagaliau pasiryžęs, Melburnas nuleido durų rankeną ir žengė vidun.

– Labas rytas, mano valdove, – nusilenkdamas mandagiai pasisveikino ir patraukė raudonu kilimu sosto link. Jame sėdintis Tasdaras kantriai laukė. Kaip įprastai, jo išvaizda buvo nepriekaištinga, lygus tvarkingas apsiaustas, tarnaičių išlyginti marškiniai, tobulai balta apykaklė. Nuo to laiko, kai Melburnas pradėjo savo tarnystę, Tasdaras nė kiek nepasikeitė. Žinoma, jis buvo demonas, ir dar nemirtingas, bet nė kiek nepasikeitė nei savo elgesiu, nei manieromis, visada atrodė toks rimtas ir pasitempęs, o jei šypsojosi, tai tik klastingai. Jo šypsena niekada nebuvo nuoširdi, bet ko daugiau tikėtis iš tokio blogio įsikūnijimo, kaip jis?

– Kaip gerai, kad taip greitai atėjai, – jam priartėjus prakalbo Tasdaras, tapšnodamas savo odinio sosto porankius. – Turime šį bei tą aptarti.

– Neskirsite man naujų užduočių? – kilstelėjo antakius parankinis.

– Kol kas tik ramiai pasikalbėkime, gerai? Kaip reikalai Tamsos karalystėje? Nieko nenutiko, kol manęs nebuvo?

– Tiesą pasakius, vakar grįžęs iš Azryato sužinojau, kad turime svečių, – nudelbdamas žvilgsnį į grindis tarė Melburnas. – Sargyba pranešė, kad atvyko Arela, norėdama su jumis pasikalbėti. Su ja kartu yra ir Praeities vartų saugotojas, valdove.

– Taip ir žinojau, kad ji čia pasirodys, dėl to ir liepiau nieko nedaryti su Ravena, – Tasdaro veidą perkreipė šypsena. – Kur ji?

– Kol jūsų nebuvo, sargybiniai uždarė ją Aukštutiniuose požemiuose.

– Puiku, – jo tamsiose akyse plykstelėjo raudona liepsna. – Pats pas ją nueisiu, o tu geriau papasakok, kaip sekėsi Azryate. Ar pavyko padaryti tai, ko prašiau?

– Taip, pone, – dar kartą nusilenkė parankinis. – Neabejoju, jog Gordono būklė prasta. Jau prieš tai jis turėjo bėdų dėl savo žynio pareigos ir buvo gerokai nusilpęs, bet...

– Žinau, – staigiai pertraukė jį susierzinęs Tasdaras.

– Atleiskite, kad kišuosi, bet koks jūsų tikslas? Kodėl norėjote, kad tai padaryčiau?

Tasdaras pakilo iš sosto ir minutėlę tylėdamas ėjo prie Melburno, sunėręs rankas už nugaros. Sustojęs per žingsnį nuo jo puse lūpų šyptelėjo.

– Tikriausiai esi girdėjęs apie Užmaršties pasaulį, ar ne?

– Žinoma, – skubiai linktelėjo parankinis. – Juk vakar būtent ten ir buvote?

– Teisingai, – Tasdaras nusuko žvilgsnį ir lėtai patraukė prie raudonomis užuolaidomis uždengto lango. – Vadinasi, žinai, kad Užmaršties pasaulio valdovas yra mano tėvas, taip? Šiuo metu jam reikia sielos, kad atgautų savo tikrąjį pavidalą, ir jau kurį laiką yra nusižiūrėjęs Gordoną, štai kodėl negalėjome jo nužudyti. Bet tam, kad jo siela patektų į Užmaršties pasaulį, jam reikėjo pasiekti mirties ribą, todėl ir skyriau tau šią užduotį.

– Bet... bet kodėl neatidavėme Gordono Aladorui dar tada, kai jis kalėjo mūsų požemiuose? – šiek tiek sutrikęs sumikčiojo Melburnas. – Argi taip ne paprasčiau?

– Aladoras nebuvo pasiruošęs priimti jo sielos, tad teko laukti tinkamo momento, tik nenumatėme, jog Gordonui pavyks pasprukti. Nesvarbu, vis tiek pasiekėme savo tikslą, liko jau labai nedaug ir Aladoras atgaus visas savo prarastas galias, o tada nebeturėsime jokių kliūčių užimti visas karalystes, – patraukęs užuolaidą, jis nužvelgė kiemą, kuriame ramiai vaikštinėjo sargybiniai. – Aladoras kadaise buvo vienas iš Pirmapradžių dievų. Tai reiškia, kad jis gerokai pranoksta mane savo galiomis, o atgavęs savo pavidalą galės valdyti kur kas daugiau nei karalystes. Tėra tik viena bėda – kiti dievai, kurie eina prieš jį. Žinoma, dar per anksti apie tai galvoti, kai ateis laikas, susitvarkysime ir su tuo.

Melburnas akimirką nustebęs žiūrėjo į Tasdarą. Neprisiminė, kada paskutinį kartą jis buvo toks atviras, kalbėdamas apie tolimesnius savo planus, nors akivaizdu, kad pasakė ne viską. Nežinodamas, ką daryti toliau, jis taip ir liko stovėti savo vietoje, laukdamas tolimesnių nurodymų. Negavęs leidimo iš didžiosios salės niekada neišeidavo, išskyrus tuos atvejus, kai turėdavo atvesti kokį svečią, juk nestovės šalia ir nesiklausys svetimų pokalbių, nebent pats Tasdaras liepdavo jam likti.

– Beje, o kaip reikalai dėl Agnesės? – netikėtai paklausė Tasdaras.

Melburnas krūptelėjęs pakėlė akis į demoną, kuris laukdamas atsakymo įdėmiai tyrinėjo jį žvilgsniu.

– Ir ką turėčiau dėl to daryti? Pati ji nenori grįžti, o Eliza jai pritaria, – stengėsi ramiai kalbėti jis, nors širdis, atrodė, tuoj iššoks per gerklę. – Agnesė mano dukra, bet kad išdavė mus ir pabėgo...

– Rasiu būdą, kaip priversti ją grįžti, – jis delsė tęsti, tačiau šypsena iš jo lūpų nedingo. – Tegul dar pasidžiaugia savo laisve, bet išsisukti jai nepavyks. Juk puikiai mane pažįsti, ar ne? Pats būsi laisvas tik tada, kai atitarnausi man. O jei ir toliau taip paklusniai elgsiesi, galbūt tau pavyks gauti vieną iš karalysčių. Nepamiršk šito.

– Žinoma, valdove, – linktelėjo jis, nors jokios karalystės jam nereikėjo, norėjo tik laisvės ir ramaus gyvenimo su šeima, kai niekas jam nenurodinėja, ką kiekviename žingsnyje daryti. Bet jau seniai buvo aišku, kad to niekada negaus. Tas troškimas bėgant metams vis augo ir atrodė, jog dėl to jis galėtų paaukoti bet ką, tačiau pagalvoti buvo lengviau nei padaryti, tad beliko tik sukandus dantis kęsti, juk tarnavimas nesitęs amžinai.

– Melburnai? – staiga griežtas Tasdaro balsas privertė krūptelėti. – Kol pasikalbėsiu su Arela, nueik pas Raveną ir paruošk ją paleidimui. Panaikinau skydą, lengvai praeisi.

– Tikrai taip paprastai ją paleisite? – nusistebėjo parankinis.

– Toks mano planas, supranti? – šyptelėjo demonas. – Tam, kad Ravena gautų laisvę, Arela turės sumokėti didžiulę kainą, juk būtų visai nepalanku, jei ji nusibaigtų tuose požemiuose, ar ne?

– Suprantu, – trumpai teištarė Melburnas ir nusilenkęs skubiai pasišalino iš salės. Tasdaro akys ūmai susiaurėjo, tačiau jis daugiau nieko nesakė, su šypsena veide nulydėdamas parankinį, kol šis uždarė duris ir pagaliau pranyko už posūkio.

Perėjęs koridorių ir nusileidęs laiptais, Melburnas sparčiai artėjo prie kamerų. Šioje vietoje lankėsi tiek daug kartų, kad jau darėsi koktu, bet slopindamas nemalonų jausmą tik dar labiau paspartino žingsnį ir netrukus atsidūrė vietoje. Prižadinta į sienas atsimušančių jo žingsnių aido, Goda pakėlė apsunkusią galvą, bet ją ignoruodamas jis priėjo prie Ravenos kameros ir ėmė rakinti pasenusias grotas.

– Jai pasisekė, – prakalbo, plačiai atverdamas duris ir traukdamas dar vieną raktą, kuris buvo skirtas grandinėms. – Ištrūks iš čia vien dėl to, kad Tasdaras jos tėvas.

– Vis dėlto jis ją paleidžia? – Goda kelis kartus sumirksėjo, stengdamasi įžvelgti juos kitoje kameroje.

– Nežinau, ką jis sugalvojo, bet Arela atvyko jos pasiimti. Užtat tu taip ir liksi čia, tavęs jai tikrai neatiduosime.

– Vadinasi, tėtis neatvyko kartu su ja?

– Žinoma, kad ne, – akimirką šyptelėjęs, jis pradėjo skubiai laisvinti grandines. – Manai, kad būdamas tokios apgailėtinos būklės dar gelbės tave?

– Ką nori tuo pasakyti? – išsigandusi, bet tuo pačiu piktai paklausė Goda.

– Tu daugiau niekada jo nebepamatysi, – šaltai atkirto vyras. – Jo valandos jau suskaičiuotos.

– Meluoji! Negali taip būti, tu taip kalbi, nes nori mane įskaudinti!

– Paklausyk, – įtūžęs jis staigiai teleportavosi į Godos kamerą ir čiupo jai už drabužių, taip iškeldamas ją į orą. Grandinės pavojingai įsitempė, įsirėždamos jai į riešus. – Aš nemeluoju, o tu netiki, nes bijai pripažinti tiesą. Tavo tėvas greitai mirs, ir tu nieko nebepakeisi, nes jau per vėlu ko nors imtis!

Goda pabandė ištrūkti iš tvirtų gniaužtų ir užsimojusi iš visų jėgų trenkė jam į šarvuotą krūtinę. Melburnas galėjo prisiekti jaučiantis lūžtančius kaulus ir bematant ją paleido. Neišlaikiusi pusiausvyros, mergaitė sudribo ant grindų ir tik dar pikčiau sušnypštė:

– Niekada nebūna per vėlu.

– Tik tu taip manai.

– Netikiu nė vienu tavo žodžiu, – Goda iš lėto pakilo ir piktdžiugiškai šypsodamasi drąsiai žiūrėjo jam į akis. – Pamatysi, kada nors visa tai, ką darai, atsisuks prieš tave patį.

– Neatsisuks, nes šalia manęs visada bus Tasdaras, o jo dar niekam nepavyko įveikti.

– Gal ir taip, bet Tasdaras tau ne draugas. Jis tik naudojasi padėtimi ir tave valdo, o paskui nė nepadėkojęs paliks. Suprask, mes norime tave išgelbėti, juk pats pripažinai, kad iš tiesų nesi toks, koks dediesi, ar ne?

Tačiau Melburnas nieko į tai neatsakė ir teleportavosi atgal į Ravenos kamerą, džiaugdamasis, kad vis dėlto atskyrė jas vieną nuo kitos, nes kitaip turėtų papildomų bėdų. Pagaliau nuėmęs grandines, jis pakėlė mergaitę nuo šaltų grindų ir paguldė ant šalia esančio gulto. Ji nė kiek nereagavo į tai, kas vyksta aplinkui, veidas atrodė neįprastai perbalęs. Bet jis žinojo, kad jos viduje siautėjo neapsakomi dalykai, kurių iš išorės matyti neįmanoma. Tasdaras sakė paruošti ją paleidimui, bet jis nebuvo tikras kaip, tad nusprendė nunešti ją į svečių kambarį ir laukti tolimesnių nurodymų, juk Tasdaro pokalbis su Arela gali užtrukti.

Ravena buvo tokia lengva, kad nešdamas ją Melburnas nė nepavargo. Akimirką jis dar žvilgtelėjo į Godą, bet ji tik sėdėjo atsirėmusi į akmeninę sieną ir žemai nuleidusi galvą, taip rodydama, jog galutinai pasidavė. Jis sužlugdė ją pasakęs, kad Gordono valandos suskaičiuotos, ir jai buvo be galo sunku su tuo susitaikyti. Gal taip ir geriau, daugiau ji nebesipriešins ir nekels jiems problemų. Jei tik sužinotų, kad Tasdaras panaikino skydą, neabejotinai bandytų pasprukti pati, bet kodėl jis turėtų jai tai sakyti ir suteikti bent menkutę viltį?

Papurtęs galvą, Melburnas pagaliau užlipo laiptais ir pasiekė svečių kambarį. Paguldęs mergaitę ant lovos jau norėjo eiti, bet ji sujudo guolyje ir kažką neaiškiai sumurmėjusi suraukė antakius. Na žinoma, Užmaršties pasaulyje klaidžiojančiai jos sielai nebuvo lengva, ypač kai kiekviena minutė gyvybiškai svarbi. Nejučia prisėdęs ant lovos krašto, jis atidžiai nužvelgė Raveną. Tik dabar atkreipė dėmesį, kokia ji panaši į savo motiną, tokie patys švelnūs veido bruožai, akys, lūpos ir plaukai. Įdomu, kaip ji jaučiasi dėl Agnesės? Jos buvo beveik kaip seserys, akivaizdu, kad skaudėjo, nes nieko negalėjo padaryti...

Tik kodėl jis galvojo apie tai būtent tokiu metu? Agnesė pabėgo, o Ravena greitai ištrūks iš tvirtovės ir galiausiai jos susitiks, jei tik Tasdaras vėl jos nepačiups. Bet jeigu Eliza neklydo, Agnesė yra viena iš trijų sergėtojų ir joje pulsavo nemaža galia, didesnė nei jis manė iš pradžių. Žinoma, tai negarantavo sėkmės, panorėjęs Tasdaras rastų būdą, kaip su ja susidoroti, tad Melburnas privalėjo išlikti budrus. Galėjo pripažinti, kad trokšdamas apsaugoti dukterį rizikavo ne tik jos, bet ir savo paties gyvybe, tačiau reikėjo bent jau pabandyti. Galbūt Tasdaras neįlįs į jo protą ir nepamatys tos dienos įvykių, kai Eliza pasakė, kokia ypatinga yra Agnesė, juk jo galios vis dėlto turėjo ribas.

Viskas buvo taip sudėtinga, kad Melburnas nebežinojo, ko jam geriausiai imtis, ir tai jį labiausiai žlugdė.