Gyvenime šiame tesu tiktai viešnia,
Atbūsiu skirtą laiką ir išeisiu.
Ties Amžinybės vartais pasitiks mane
Angelas, paprašys vidun įleisti.

Mes, nakčiai šnarant, juk keliavome kartu,
Dažnai jisai, kai širdį gėlė, lankė.
Kuždėjo, „aš – šalia, kad nesudužtum tu“,
Kada klupau, ištiesdavo man ranką.

Žinojo tiesą jis, mirtis šalia manęs,
Tušavo tą alsavimą nuodingą.
Ir buvo, žvakė mano panorėjo gest,
Užmačią šalino tąnakt ydingą.

„Imk plunksną, išrašyk save, gal palengvės?“ –
Kuždėjo, – „Ne viena esi šioj žemėj.
Kai bus sunku ir praraja gili žiojės,
Nukalsiu tiltą, žemę – dangų remia“.

Juo patikėjau, gyvastį sudaiginau,
Ją į eilėraštį lig šiolei vystau.
Išdainavau jau, ką mačiau ir ką jaučiau...
Angelas greit palieps... namo sugrįžti.