Pilkuos dangaus maišuos
Kam — dangiška mana, o kam — ataušę pelenai.
Nulinkę egzemplioriai snaudžia,
Tvirtesni — svajoja.
Sakyk, prašau, ką nors,
Tiktai, gink, Dieve, ne liūdnai,
Kad nesijausčiau prie ugniakuro ultojė*,
Kad patikėčiau guodžiu jog tave,
Kad mano kraujo upė
Mintį tau maitina,
Kad nutrintam pilkam dangaus maiše
Ne kruopos tirpstančios,
Bet raugas šventės vynui.
Juk tu esi likimo dovana,
Kuri stebuklais leidžia patikėti.
Liečiu — patikrinu, ar spraga kibirkštis,
Ar įsidegs liepsna,
Kada dangus mus pelenais apmėtė.
Matau — šypsaisi,
Tvinksniai dažnesni.
Glėbys man atviras ir tu kvieti sušilti
Ilgoj baugioj žvarbioj žiemos nakty
Abudu saugom gležną gyvą stebuklingą Viltį.


*ultojė - lėbautoja (tarm.)