Naktelė juodbruvė tamsos šydą klojo,
„Žvaigždelės, žėrėkit žemelei, kerėkit...“
Gruodžiu apšarmojo.

Po pasaulį braidė Marija Švenčiausia,
Į duris turtuolio, į duris turtuolio
Beldė, atvert meldė.

„Atjausk, šeimininke, pernakvot įleiski...“
Niekas nežinojo, niekas nežinojo,
Po širdim jos – vaisius.

Ponas tarnui liepė šunimis pjudyti,
Pagailėjo vietos, pagailėjo vietos,
Godumu apkritęs.

Mariją Švenčiausią šuneliai pažino,
Sugulę prie kojų, sugulę prie kojų,
Širdį jai ramino.

Po pasaulį braidė Marija Švenčiausia.
Į duris varguolio, į duris varguolio
Beldė, priimt meldė.

„Atjausk, šeimininke, nors tvartan įleiski...“
Niekas nežinojo, niekas nežinojo,
Riksmu sveikins vaisius.

Varguolis Mariją tvartelin įleido.
„Tiktai vakarienės, tuščios namų kertės,
Negalėsiu duoti“.

„Nieko man nereikia“, – Marija ramino.
Vargas nemeluoja, vargas nemeluoja,
Tą Šventieji žino.

Ne saulelė kyla, mėnesėlis švinta,
Motina Marija – dangiška lelija
Sūnaitėlį gimdo.

„Kelkis, žmona, kelkis!“ – budina ją, – „Šviečia
Kas ten mūs tvartely, kas ten mūs tvartely,
Neatsižiūrėti?!“

Jei būtų žinoję, būtų nemiegoję,
Ties slenksčiu gulėję, ties slenksčiu gulėję,
Savo lovą kloję.

Jei tik būt pažinę Motiną Aukščiausio,
Rankšluostį būt tiesę, rankšluostį būt tiesę
Jai patį balčiausią.