Arela apsidairiusi atsikvėpė. Kova su sargybiniais pasibaigė ir nebuvo dėl ko nerimauti, bet nepaisant to jie privalėjo išlikti budrūs, juk dar nepasiekė Tamsos tvirtovės. Gydydama Alebastrą, moteris jautėsi pavargusi, tad kurį laiką ilsėdamasi klūpojo ant žemės. Akyse sukosi neregėti vaizdiniai iš to, kas galbūt jų laukia, jeigu nepaskubės įgyvendinti savo planų, tačiau ji turėjo visas blogas mintis nustumti į šalį ir susitelkti į tai, kas vyko dabar, tad sunkiai pakilusi nukreipė žvilgsnį į pravertus, jau nebesaugomus vartus. Jos akys buvo plačiai atmerktos, išsitaršę tamsūs plaukai krito ant išvargusio veido.

– Metas eiti, – vėl pasisukdama į Alebastrą prakalbo ji.

– Ar jūs gerai jaučiatės? – pastebėjęs jos nerimą sukruto vaikinas.

– Dėl manęs nesijaudink, dabar svarbiausia Ravena. Be to, stengsimės nepakliūti sargybiniams, galbūt šį kartą pavyks praeiti nenukentėjusiems.

– Taip, sunkiausią darbą vis dėlto jau padarėme, – linktelėjo jis.

Moteris jautė savo silpstančias jėgas, kurias veikė iš Tamsos karalystės sklindantis blogis, galintis iš karto pražudyti paprastą Žemės planetos žmogų. Tačiau ji nebuvo paprasta ir atkakliai troško susigrąžinti dukterį, tam čia ir atvyko. Jokiu būdu negalėjo pralaimėti demonui. Tik ne tokiu gyvybiškai svarbiu metu, nors bijojo, kad jis nenorės jos išklausyti, juk ji ne kartą jam melavo. Bet nieko nesiimti Arela taip pat negalėjo, kitiems kenčiant nenorėjo ir vėl slėptis šešėlyje.

Alebastras mostelėjo ranka, ragindamas ją paskubėti, ir atitokusi nuo savo minčių moteris smuko paskui jį pro vartus. Saulės kaip visada Tamsos karalystėje nesimatė nė ženklo, būtų diena ar naktis, bet raudonas dangus virš galvų švietė neįprastai ryškiai. Na žinoma, Tasdaro valdose tai normalu ir niekas neklausinėjo, kodėl viskas vienaip, o ne kitaip. Visur, kur tik pažvelgsi, skraidė daugybė varnų, pačių mirties kvieslių, ir kuo toliau jie ėjo, tuo daugiau jų užliejo dangų, palikdamos tik mažą lopinėlį raudonumo.

Po kurio laiko Arelos veidas išblyško, o akyse susiliejo vaizdas. Ji akimirkai stabtelėjo ir užsimerkusi susiėmė už galvos, akių vokai vos vos virptelėjo. Reikėjo laiko, kad susivoktų, kas čia ką tik nutiko, juk negalėjo prastai pasijusti vien dėl to, kad įveikė kelis sargybinius ir išgydė Alebastro žaizdą. Prieš tai, kai Eliza buvo atvykusi ištraukti jos iš tvirtovės, nuveikė kur kas daugiau ir visiškai nejuto pasekmių. Gordonas... nejaugi kažkas nutiko jam? Gal ji per daug paskubėjo su savo planu, Azryate pasirodė Tasdaras ir... Nors ne, galbūt ją taip veikė visas pastaruoju metu patirtas stresas arba ryšys su Ravena. Tik kodėl nuojauta kuždėjo, jog pavojus šį kartą gresia ne jai?

Varnos vis neramiau skraidė danguje, priversdamos Arelą dar labiau susigūžti, bet ji ir toliau sekė paskui Alebastrą. Kartu pasislėpę už didžiulio akmens, jie visų pirma nutarė apsižvalgyti po apylinkes. Nors sargybinių nebuvo nė pėdsako, moteris nujautė, kad jie gali bet kada pasirodyti, sužinoję apie sujudimą prie vartų, vadinasi, jie turėjo paskubėti ir kuo greičiau nutolti. Arela sukluso, bandydama išgirsti balsus, tačiau, be tų danguje sukančių ratus paukščių, aplinkui atrodė ramu. Įėjimas pro išorinę gynybinę sieną buvo visai čia pat, tad slėpdamiesi gyvenamųjų namų ir medžių šešėliuose jie sėkmingai artėjo jo link.

Žinoma, vartus saugojo sargybiniai, kurių iš toli nesimatė, bet Arela stabtelėjo, kai jos ausis pasiekė slogūs balsai. Alebastras, matyt, irgi išgirdo, nes atsisuko į ją, tarsi klausdamas, ką daryti toliau, juk už sienos jų turėtų būti ir daugiau. Moteris uždėjo pirštą sau ant lūpų, rodydama jam tylėti, ir pribėgusi arčiau atsitūpė prie akmens, bandydama susikaupti ir suprasti, apie ką kalba sargybiniai. Pro kraštelį ji pažvelgė į kelią, vedantį prie vartų, kuriuo akylai patruliavo dar du. Vienas iš jų minutėlei stabtelėjo ir įsiklausė. Tamsoje raudonai žybtelėjo jo akys. Tuo metu kitas sargybinis taip pat sustojo, ir Arela sustingusi sulaikė kvapą, iš visų jėgų stengdamasi blokuoti savo magišką energiją, kad tik niekas jos nesurastų.

– Ką nors matei? – paklausė sargybinis savo kompaniono.

– Atrodo, čia kažkas yra. Jaučiu svetimą energiją.

– O aš nieko, – paspirdamas akmenuką gūžtelėjo pečiais jis. – Ko mes išvis čia atsibastėme? Reikėjo laukti prie vartų!

– Pats žinai, kad už dykinėjimą laukia mirties bausmė.

– Kas iš to? Tasdaras nesužinos, kad nepatikrinome.

Numojęs į tai ranka, sargybinis patraukė prie akmenų. Arela vis dar sulaikiusi kvapą laukė, nors nujautė, jog netrukus juos aptiks ir slėptis daugiau nebeverta. Be to, galėjo pripažinti esanti per silpna, kad apsigintų, o Alebastras taip pat turėjo elgtis atsargiai, nes neseniai buvo sužeistas ir prarado nemažai jėgų, padėdamas jai kovoje.

Sargybinio žingsniai čiužėjo jau visai arti, bet staiga iš tamsos išniro vyriškis, už pavadžio vesdamasis juodą žirgą.

– Greičiau prie vartų, – griežtai įsakė jis. – Kažkas patiesė dalį karių, turime užkirsti kelią, kad įsibrovėliai nepraslystų pro akis.

– O kur Melburnas? – nusileisdamas šalmo antveidį paklausė sargybinis.

– Išvyko į Azryatą, – sėsdamas ant žirgo trumpai paaiškino vyras. – Tasdaras paskyrė jam naują užduotį, neturėtų ilgai užtrukti, o kol kas susitvarkysime ir be jo. Įsibrovėliai kažkur netiese, anksčiau ar vėliau juos rasime.

Melburnas išvyko į Azryatą? Arela išsigandusi krūptelėjo. Kodėl jis būtent Azryate ir ką suplanavo Tasdaras? Gal jausmas, kad kažkas nutiko Gordonui, vis dėlto jos neapgavo? Moteris iš nevilties papurtė galvą. Tamsiai violetinėse akyse, kurios savo gilumoje skandino kiekvieną sielvartą ir skausmą, iškilo ryškus mylimo vyro paveikslas. O jeigu ji iš tikrųjų paskubėjo ir užuot keliavusi čia geriau būtų padėjusi Gordonui ir Elizai? Šiuo metu ji jautėsi kur kas geriau, bet pagalvojus apie dukterį drebėjo rankos, juk sužinojęs, kokia prasta Ravenos būklė, Tasdaras gali jos neatiduoti, o tada visos pastangos nueis veltui. O jei jis sugalvos iškrėsti kvailystę ir ryšis rimtai kovai?

Arelos galvoje šėlo audra, ji jau nebežinojo, ar rodytis vyro akivaizdoje, ar visgi pasiduoti ir grįžti atgal į Azryatą, bet nenorėjo palikti Alebastro čia vieno. Jis rizikavo savo gyvybe, iš visos širdies trokšdamas padėti savo broliui ir tuo pačiu jai, todėl ji negalėjo taip paprastai nuleisti rankų. Sunkiai atsidususi akimirką pažvelgė į dangų, bet varnos jau buvo paslaptingai dingusios, o sargybiniai daugiau nekalbėdami vienas po kito ištirpo tamsoje. Arela prisislinko arčiau Alebastro ir visa nugara atsirėmė į šaltą akmenį.

– Ir ką darysime dabar? – sušnabždėjo vaikinas, bet instinktyviai apsigręžė, kai priešais juos išslydo milžiniškas šešėlis, rankos automatiškai suspaudė durklo rankeną.

– Nagi nagi, ir ką mes čia turime? – pašaipiai prakalbo sargybinis.

Tuo metu jam prie šono išniro dar keli, ir moteris išsigandusi metėsi į šalį, tačiau vienas iš sargybinių pastvėrė jai už rankos ir prisitraukė ją prie savęs.

– Oho, Tasdaro moteris! – nustebęs ištarė, o jai pabandžius ištraukti ranką tik dar tvirčiau ją suspaudė. – Nusiramink, jei būsi paklusni, mes tavęs neskriausime.

– Paleiskite, man reikia pasimatyti su Tasdaru, – drebančiu balsu išlemeno ji, nukreipdama akis į Alebastrą, bet jį laikė net keli sargybiniai. – Aš nesipriešinsiu, mes kovėmės su tais sargybiniais prie vartų tik todėl, kad jie mūsų neišklausė.

Vyriškio ranka šiek tiek atsileido ir jis įdėmiai pažvelgė Arelai į akis. Ji stengėsi nenutraukti akių kontakto, nors tai padaryti sekėsi be galo sunkiai, juk niekada nebuvo labai drąsi.

– Gerai, – galiausiai sutiko jis. – Paleiskite ir vaikigalį.

Alebastras netrukus pasijuto laisvas ir skubiai puolė prie Arelos, norėdamas įsitikinti, ar jai nieko nenutiko.

– Valdovo šiuo metu tvirtovėje nėra, tad turėsite palaukti kameroje, – jau daug dalykiškiau tarė sargybinis. – Atiduokite visus ginklus.

Alebastras nenoriai atkišo jiems savo durklą.

– Neturiu nė vieno, – vis dar tokiu pat drebančiu balsu kalbėjo Arela.

– Nejuokink, – įtūžo jis. – Atvykai į kovos lauką be ginklų?

– Neketinau kautis, juk sakiau, kad atėjau taikiai pasikalbėti su Tasdaru, – teisinosi ji. – Be to, turiu savo galių, prireikus būčiau pasinaudojusi jomis.

– Tuo mes taip pat pasirūpinsime. Nejudėk.

Sargybinis staigiai nutraukė nuo Arelos apsiaustą ir apčiupinėjo kiekvieną jos kūno lopinėlį, patikrino visas kišenes, bet nieko neradęs atsitiesė ir nuo pašonės nusikabino galias slopinančius antrankius, kurie netrukus atsidūrė ant jos riešų. Paskui grubiai stumtelėjo moterį į priekį, taip ragindamas ją paskubėti, ir visiškai nesipriešindama ji patraukė tolyn akmenuotu keliu.

– Žiūrėk, kaip su ja elgiesi, – perspėjo jį už nugaros einantis vyras, bet po to nusijuokė ir balsas nuskambėjo pašaipiai. – Tasdarui nepatiks, jei kaip nors sužeisime jo žmoną.

Jo žmoną... Skausmas tarsi aštrus durklas pervėrė Arelai širdį ir ji tvirtai sugniaužė kumščius. Alebastras ėjo greta jos visiškai nekalbėdamas, bet atrodė nė kiek nesusijaudinęs, nors planavo Tronheimo lazdą atsiimti iš Melburno paslapčia, o per ją turės akis į akį susidurti su Tasdaru. Guodė tik tai, kad jis pats pasisiūlė padėti, Arela jo neprašė, tad dabar teks išsisukti kitaip.

Praėję pro pirmąją gynybinę sieną, jie patraukė antrosios link. Juos į priekį vedė net keli sargybiniai, nors to visai nereikėjo, nes jie nė nesipriešino. Turbūt saugumo sumetimais. O kuo arčiau tvirtovės jie buvo, tuo smarkiau krūtinėje daužėsi širdis. Arelos laukė žūtbūtinis susitikimas su Tasdaru, ir nors dabar jo nebuvo namuose, ta akimirka anksčiau ar vėliau išauš. Tuo pačiu neramino klausimas, ką Tasdaras gali veikti tokiu vėlyvu metu. Nebent jau ilsėtis po sunkių dienos darbų, jeigu jam, kaip demonui, išvis reikia miego. Arela neprisiminė nė dienos, kad būtų mačiusi jį miegantį, nors tiek daug laiko praleido jo tvirtovėje.

Mintis išblaškė sunkiai nuleidžiamas pakeliamasis tiltas, už kurio pagaliau atsivėrė vieta, kur Arela patyrė daugybę skausmo ir kančių. Ir vėl... Jau taip seniai troško atsiriboti bent nuo šio vaizdo, bet žinojo, kad nepavyks, vienaip ar kitaip turės čia grįžti. Tačiau apsisukti ir išeiti negalėjo. Kol neatsiims Ravenos, tol nepaliks šios tvirtovės, nors vis dar nebuvo tikra, ar išeis kartu su ja. Bet kas gi kitas geriau pasirūpins jų dukterimi, jeigu jai pavojinga lankytis Tamsos karalystėje?

– Štai čia, – mostelėdamas ranka paragino sargybinis, rodydamas į tvirtovės duris. Arelos oda perėjo nemalonus šiurpas, kai jai į veidą tvokstelėjo iš tamsaus koridoriaus sklindantis šaltis.