Įsikibę parankėn eime
Kurti dieviškų meilės sonetų,
Lyg pūga, prigimtim laukine,
Praeivius užklumpi netikėtai.
Pasakyki, žiemuže miela:
„Kaip tau sekėsi metų kelionėj“?
Veri skruostus ledine gėla,
Languose šerkšno raštais šėlioji.
Šaltas nosis imbiero kvapu
Suvilioja jauki kavinukė,
Kai prisėda šalia déjà vu,
Malonus laikas cukrumi trupa.
Bėga metai ir mes – vyresni,
Susitinkam puodeliui arbatos.
Nuolankiu balsu sielą lieti,
Pažinties jaudulys švelniai bado.
Ramiai supasi snaigės ore,
Šiluma per pečius apkabina.
Pirmam šokiui vis gundau tave
Jautrioj scenoj romantiško kino.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2024-12-12 12:29:58
Gerai, kad neaptingsti ir vis rašai. Eilėraštis klasikinio tipo, tiesiog įdedamos į klasikos rėmus. Lyg pritempta būtų link pabaigos.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2024-12-11 15:04:09
Meistriškai perteiktas šaltas (ledinė gėla, šerkšno raštai languose – čia taip pat ir metaforos) , bet tuo pačiu ir švelniai romantiškas metų laikas, kvepiantis imbieru, kupinas jaukumo, prisiminimų ir emocinio artumo. Kai prisėda šalia déjà vu… galbūt nostalgija, pažinties jaudulys puikiai balansuoja tarp prisiminimų ir dabartinių akimirkų.