Išklydau iš procesijos, išėjusių ieškot šviesos,
Nes šerkšno adatos subadė skaudžiai kojas.
Keistoka būsena — pakelėje stirksot,
Regi pažįstamus, tačiau jiems nemojuoji,
Nes aptinki, kad painioji vardus,
O siluetai tolsta, kol migloj pradingsta.
Nors miego maža, bet bijau prabust.
Nejau turėjau augalo instinktą?
Dar visas gruodis, kol sugrįš šviesa.
Štai ir procesija giedodama nutolo,
Išbarsčius skiautėmis nesaugotas tiesas,
Kurias paneigia blunkantis atolas.
Atsilikau. Ko laukiu? Ak, šviesos...
Kol kibirkštėlė bent vos vos žėruoja.
Žinau — procesija nutolus nesustos,
Kiek bekraujuotų subadytos kojos.