Mūsų mintys ir žodžiai kolizijų pilni,
Tarpusavyje rungiasi lyg gladiatoriai,
Tai, atrodo, jau skęsti, vėl į paviršių kyli,
Palaimintas ne lėtai mirčiai, o ateičiai.
 
Niekada neužteks duonos ir žaidimų,
Dėl to amžiais kausis, kovos ir aukosis,
Statys paminklus, tai griaus atminimą,
Savo tapatybės niekada ir nesužinosim.
 
Žinau, bus labai sunki akistata su tuo,
Ką verta turėjai, negrįžtamai praradai,
Likęs vienui vienas pasaulių kryžkelėj,
Nuolat gyneisi, kovojai, ne kartą kritai.
 
Ir jeigu reikėtų įveikti ir perlipti kalnus,
Tam jau visai neturi nei noro, nei jėgų,
Ir atrodai tuščias ir bejausmis kelmas,
Visas išgręžtas ir nykstantis pamažu.