Pradaryk mano rytą –
Tegul erdvės būna be slegiančio dangčio,
Išmintingoj rasotoj tyloj
Paklausysim, kaip lašas skaidrus nuriedėjo.
Lai atšlyja tamsa,
Sielos demonus, šmėklas maitinus,
Tegul snaudžia žolynuos
Jų trapumo nešiaušiantys vėjai.
Pradaryk mano rytą,
Kad aš susiprasčiau, kur skristi,
Kad jausmai it sparnai
Keltų, neštų, kad svaigčiau, pajutus ekstazę,
Kad įvyktų stebuklas,
Kai niekas pavirsta į viską,
Kada pabaigos reiškia ne finišą, bet naują pradžią.
Man juk reikia nedaug –
Tik turėti tave – orientyrą,
Būti ta kibirkštim, kokią įpūčia švelnios glamonės.
O tada nesvarbu,
Ar tvirtovė išliko, ar smiltim pažiro.
Pradaryk mano rytą –
Lai tęsias puikiausia – būties šios kelionė.