Kad ir koks skausmas kankino, Gordonas iš lėto pramerkė akis ir pakreipė galvą į tą pusę, kur ant grindų vis dar gulėjo Godos lazda. Judėti sekėsi sunkiai, bet palengva ištiesęs ranką pamėgino ją pasiekti, tačiau ji buvo per toli. Staiga sunkus batas nusileido jam ant riešo, taip priversdamas surikti iš skausmo ir susivaldyti nuo tolimesnių veiksmų. Tuo metu ant sienos kabantis laikrodis išmušė vidurnaktį.

– Pagaliau atsipeikėjai, – išsišiepė Melburnas ir išsitraukęs kalaviją nukreipė jį į priešininką. – Ar pagaliau pasiduosi, ar reikės perpjauti gerklę kaip gyvuliui?

– Tu neišdrįsi, – iškošė Gordonas, ir nors grėsė mirtinas pavojus, jo veidas išliko ramus.

Melburnas suraukė antakius, kalavijo smaigalys nuslydo priešininkui prie kaklo, bet smūgis į ranką išmušė ginklą ir šis žvangėdamas trenkėsi į grindis. Apsigręžęs vyras susidūrė su pykčio kupinomis Agnesės akimis, nukreiptomis tiesiai į jį. Nedelsdama, kol jis imsis veiksmų, ji ir vėl puolė, paskleisdama jo pusėn psi energiją. Melburnas buvo priverstas atsitraukti, o tuo pasinaudojęs Gordonas pagaliau atsistojo ant kojų. Šoną pervėrė tik dar aštresnis skausmas, šlapi nuo kraujo marškiniai lipo prie kūno, bet jis turėjo suimti save į rankas ir padėti Agnesei. Viena prieš Melburną ji buvo per silpna.

Tik dabar jis atkreipė dėmesį, jog sargybiniai, kuriuos užsiundė Melburnas, be sąmonės gulėjo ant grindų, o tai suteikė pranašumo, nes priešininkas liko čia vienas. Tol, kol jis buvo užsiėmęs su Agnese, Gordonas galėjo pasiimti lazdą. Deja, jo judesiai buvo per lėti, žengiant kiekvieną žingsnį nudiegdavo šoną. Bet jis privalėjo pasistengti dėl Pirmapradžių deivių, kurios tikėjo jo jėgomis. Jokiu būdu negalėjo jų nuvilti. Privalėjo išgelbėti Arelą... Net suspaudė širdį pagalvojus, ką Tasdaras jai padarys, ir vėl įkalinęs požemiuose.

Tos mintys skatino Gordoną nepasiduoti ir kovoti toliau, net jei teks paaukoti gyvybę. Lazda buvo jau visai čia pat, tereikėjo ištiesti ranką, bet pastebėjęs, ką jis daro, Melburnas vikriai atšoko nuo Agnesės ir paskleidė jo pusėn psi energiją. Gavęs smūgį, žynys susmuko ant grindų, o priešininkas pasiruošė smogti dar kartą.

– Melburnai! – staiga visą jo kūną pervėrė pažįstamas moteriškas balsas ir iš nuostabos jo ranka sustingo ore.

Gordonas palengva pakilo ir išvydęs Elizą skausmingai nusišypsojo. Turėjo pripažinti, kad šiuo metu jos pagalba jam itin praverstų, juk negalėjo leisti laimėti priešui.

– Nedrįsk! – įsiutusi sušnypštė moteris, tvirtai gniauždama kumščius ir nė sekundei neatitraukdama akių nuo Melburno. – Manai nesupratau, kad pasiųsti karius į Dvasių karalystę buvo tavo darbas? Tik nesupratau, ko tu sieki taip elgdamasis.

– Nesitikėjau, kad taip greitai su jais susitvarkysi, – pagaliau nuleisdamas rankas puse lūpų šyptelėjo jis. – Buvai ne viena?

Ignoruodama klausimą Eliza nukreipė susirūpinusį žvilgsnį į Gordoną, tikrindama jo padėtį, nors nujautė, kad jam prastai. Visai netoli jo stovėjo įsitempusi Agnesė, pasiruošusi bet kurią akimirką pulti. Jos rankos švytėjo nuo psi energijos, krūtinė sunkiai kilnojosi, o išsitaršę ugniniai plaukai krito ant veido ir pečių.

– Atėjai atsiimti Agnesės, ar ne? – moteris vėl pasisuko į vyrą. – Bet tu negali to padaryti.

– Ir kas man uždraus? – pašaipiai atkirto jis. – Manai, kad taip paprastai atiduosiu ją tau? Tiek daug metų nesirodei mano gyvenime, o dabar tikiesi, kad taip lengvai tavimi pasitikėsiu? O jeigu tu vėl ją paliksi?

– Pats puikiai žinai, kad dėl mano dingimo kaltas Rodžeris. Jeigu ne jis, niekada nebūčiau palikusi Azryato.

– Žinai ką? O man atrodo, kad tai tik paprasti pasiteisinimai! Nejaugi tikrai buvai tokia naivi ir patikėjai jo melu? – teatrališkai skėstelėjo rankomis Melburnas. – Pripažink, kad pabėgai savo noru, bet po to pradėjai justi kaltę, nes palikai Agnesę vieną, todėl ir grįžai.

– Tai absurdas, niekada nepalikčiau savo vaiko be priežasties, – papurtė galvą ji. – Be to, tu dar ne viską žinai. Agnesė yra trečioji sergėtoja, todėl esu pasiruošusi ją apsaugoti ir padaryti viską, kad ji nepriartėtų prie Tasdaro, nes kitaip nutiks siaubingi dalykai.

– Trečioji sergėtoja? – apstulbęs jis nukreipė žvilgsnį į dukterį, kuri buvo ne ką mažiau nustebusi. Po šių žodžių jos rankos su psi energija nusviro žemyn, o Gordono akys taip pat žvelgė į ją, bet jis nenorėjo daryti išvadų, neišklausęs Elizos iki galo.

– Taip, teisingai išgirdai, – patvirtindama savo žodžius vėl prakalbo moteris. – Agnesė yra trečioji sergėtoja, ta, kuri palaiko pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio. Dėl to, kad tarnauji Tasdarui, pas tave jai būtų kur kas pavojingiau. Jeigu jis sužinotų, jog sergėtoja ji, turėtų lengvesnį priėjimą, galbūt net tave užvaldytų, kad tik pasiektų savo tikslą, o tada turėtum atiduoti Agnesę ne sava valia. Juk žinai, kad Tasdaras ieško visų trijų sergėtojų, nes tik kartu gali juos nužudyti, ar ne?

– Kaip tau pavyko išsiaiškinti, kad sergėtoja būtent Agnesė?

– Visi atsakymai buvo mums prieš akis, tereikėjo atidžiau pažiūrėti, – piktdžiugiškai nusijuokė ji. – Tu mus stebėjai, žinai, kad kartu su Gordonu ieškojome burtų, kaip panaikinti tą skydą, turėtum nesunkiai suprasti. Nejaugi tikrai leisi Tasdarui įgyvendinti tą planą? Juo labiau, kai vienas iš sergėtojų yra tavo paties vaikas?

Melburnas kurį laiką tylėjo, pečiai buvo bejėgiškai nusvirę, žvilgsnis įsmeigtas į grindis.

– Padarei didelę klaidą, pasakydama man apie Agnesę, – galiausiai prakalbo jis. – Tasdaras nuo šiol kontroliuoja mano protą, ilgai netruks, kai perskaitys mano mintis ir viską sužinos.

– Tuomet kaip ketini apsaugoti Agnesę, atimdamas ją iš manęs? – nesuprato ji, pagaudama nusivylusį vyro žvilgsnį.

– Ketinau nugabenti ją pas savo seserį, kur būtų daug saugiau nei Azryate, nes Vandenų karalystė apgaubta skydu, kuris nepraleidžia blogio.

– Ir tikiesi, kad tai geriausia išeitis? Visos karalystės būna kaip nors apsaugotos, bet Tasdaras visada randa būdą, kaip praeiti, – bandė paaiškinti jam Eliza. – Geriau pasiduok ir leisk su viskuo susitvarkyti mums. Kas iš to, kad versi Agnesę daryti tai, ko ji nenori?

– Vadinasi, ir vėl ketini ją iš manęs atimti? – piktai atkirto jis. – Tiek metų jos ieškojau, o tu staiga išlindai tarsi iš niekur, net nesivargindama aiškintis, ar ji iš tikrųjų mirusi.

– Jau sakiau, kad niekur su tavimi neisiu, – įsiterpė Agnesė. – Man nerūpi, kas nutiko praeityje, jau nesu maža mergaitė, kuri negali pasirinkti pati.

Melburnas nieko nesugebėjo į tai atsakyti, juk žinojo, kad pats įskaudino savo dukterį, bet ji turėjo bent jau jį suprasti. Jo kumščiai buvo grėsmingai sugniaužti, ir Eliza pasiruošė gintis, priešais save jau tiesdama rankas, tačiau Melburnas staigiai sugriebė jai už riešo ir prisitraukė ją arčiau savęs. Greitai sureagavęs Gordonas pastvėrė nuo grindų Godos lazdą ir stipriai suspaudęs kotą užsimojo. Lyg žaibo trenktas Melburnas paleido Elizą ir atsisukęs į jį atrėmė smūgį. Moteris aiktelėjusi iš nuostabos per kelis žingsnius atsitraukė ir nukreipė žvilgsnį į Gordoną. Jo kojos buvo tvirtai prispaustos prie grindų, lazda rankose blykčiojo raudonais žaibais. Ji žinojo, kad jei taip ir toliau, jis išnaudos savo magišką energiją ir mirs anksčiau laiko, o Arela visą likusį gyvenimą dėl to sielvartaus, bet šiuo metu nieko negalėjo padaryti, tik padėti jam kovoje.

Agnesė vis dar įsitempusi stovėjo šalia, tarsi laukdama akimirkos, kai galės jį apginti. O Melburnas nelaukė ir vikriai metėsi į priekį. Supratusi jo ketinimus, Eliza puolė jų gelbėti, bet priešininko rankose sušvito ugnis. Apsisukęs aplink savo ašį ir taip sukurdamas iš ugnies botagą, jis vienu metu tolyn nubloškė ir Agnesę, ir Elizą. Gordonas stovėjo kiek nuošaliau ir ugnis jo nekliudė, bet kai pykčio kupinos akys įsmigo į jį, visas kūnas įsitempė it styga. Užplūdusi adrenalino banga privertė pamiršti skausmą ir ėmė veikti savisaugos instinktas, tad tvirčiau suspaudė rankose lazdą. Ji tebuvo vienintelis jo išsigelbėjimas. Tuo metu grėsmingas Melburno šešėlis nuslydo grindimis, priversdamas jį krūptelėti.

– Tu dar sumokėsi, – ryžtingai atrėžė ir, rodės, tuoj griebs jam už gerklės, rankose eilinį kartą žybtelėjo ugnis.

Nenorėdamas nukentėti, Gordonas turėjo veikti greitai, bet jį lėtino žaizda ir tai, kad naudojo nebe savo lazdą ir jos galioms iššaukti reikėjo daugiau laiko. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo, be to, jo pašonėje kovėsi Eliza ir Agnesė, tad viskas turėtų baigtis gerai, ar ne?

Vaizdas akyse po truputį ėmė blankti. Ne, tik ne tai... ne dabar. Jis negalėjo prarasti sąmonės, privalėjo išlikti budrus. Vienu akies krašteliu dar spėjo įžiūrėti artyn lekiantį smūgį, o atmušti jį nebuvo laiko, tad priešais save ištiesė lazdą. Jos kotas padėjo sulėtinti smūgio bangą, bet visiškai jos neužslopino, tad pavieniai ugnies liežuviai drykstelėjo per rankas ir drabužius, sužadindami tą patį skausmą, kai teko kovoti su Tasdaru. Bet tada jis turėjo Elzaro ašmenis ir nereikėjo bijoti dėl savo gyvybės, o dabar jie buvo saugiai paslėpti nuo nepageidaujamų priešų.

Smūgis po smūgio, ir Gordonas dejuodamas susmuko ant grindų, nebeįstengdamas daugiau pajudėti. Neišleido nė garso, bet visas skausmas išryškėjo jo nevilties kupiname veide. Melburnas užsimojo dar kartą, tikėdamasis, jog jau viskas ir priešininkas daugiau nebeatsikels.

– Gana! Palik jį ramybėje! – įtūžusi Eliza puolė prie vyro, tačiau šis priešais save ištiesė ranką, taip apsigaubdamas psi skydu ir užkirsdamas kelią nuo bet kokių puolimų, o jam išsisklaidžius ranka vėl nukrypo į Gordoną.

– Atiduok man Agnesę, arba jis mirs.

Eliza pasibjaurėjusi nužvelgė Melburną, galvodama, ko imtis toliau. Agnesė taip pat stovėjo priekyje, tad smogti iš pasalų galimybės nebuvo, o pulti jam matant negalėjo, nenorėdama rizikuoti Gordono gyvybe, juk jautėsi nusilpusi po to, kai turėjo susidoroti su sargybiniais, kuriuos Melburnas pasiuntė į Dvasių karalystę. Jokios išeities nebuvo, bet atiduoti Agnesės ji nė už ką neketino, nors žinojo, kad pasirinkusi vieną pražudys kitą. Tą nelemtą akimirką Eliza nusivylė savimi, kad nesugalvojo, ko griebtis toliau. Melburnas įvarė ją į kampą ir sužlugdė.

– Prašau, bent jau išklausyk manęs, – bandė perkalbėti jį Eliza. – Žinau, kad manimi nepasitiki ir nenori palikti Agnesės man, bet jei susitarsime gražiuoju, leisiu tau su ja matytis.

– Ir kodėl turėčiau tuo patikėti? – pro dantis piktai iškošė Melburnas.

– Nes žinau, kad čia stovi ne tas Melburnas, kurį pažįstu, – jos balsas šiek tiek sudrebėjo, bet ji susivaldė, stengdamasi sulaikyti ir ašaras. – Tas Melburnas buvo kitoks, nuoširdus ir mylintis savo šeimą. Žinau, kad jis dar gali grįžti.

Ne, negalėjo. Ankstesnis Melburnas jau seniai mirė ir į jo sąžinę pasibelsti nepavyko. Be to, jis čia atvyko ne tik dėl Agnesės – buvo pasiryžęs įvykdyti Tasdaro užduotį ir atsikratyti Gordonu, todėl jo nuomonės niekas neįstengė pakeisti. Akimirką jo žvilgsnis nukrypo į Agnesę, juk galėtų ištempti ją iš čia jėga ir teleportuoti į Vandenų karalystę, bet aplinkui buvo per daug žmonių, kurie neabejodami pultų ją gelbėti, o perkalbėti juos šiuo metu atrodė neįmanoma. Tik ar tikrai jis norėjo šito? Įkalinti savo dukterį ir versti ją daryti tai, ko nė vienam nelinkėtų? Gal vis dėlto Eliza sakė tiesą ir sugebėtų apsaugoti Agnesę pati, tereikėjo duoti jai šansą?

Bet ne, pasitikėti ja nebuvo taip paprasta, tad stengdamasis vyti visas mintis šalin ir susitelkdamas vien į užduotį, Melburnas užsimojo į Gordoną. Eliza šoko į priekį, norėdama jį užstoti, bet ją apakino šviesa, it banga užliedama patalpą. Atrodė, Melburnas žvelgė į moterį su sielvartu veide, tačiau jis greitai virto neapykantos kartėliu. Tuo metu jis išnyko kartu su visais nukautais sargybiniais, tik su pažadu, kad kada nors dar sugrįš. Eliza persigandusi suklupo prie be sąmonės gulinčio Gordono ir atsuko jį veidu į save, o Agnesė nedrąsiai priėjo arčiau, negalėdama patikėti negailestingu tėvo poelgiu, bet nedrįso ištarti nė žodžio, nežinodama, kaip išreikšti užplūstančius jausmus. Eliza drebančiomis rankomis švelniai paglostė Gordono plaukus, ašaros riedėjo jos skruostais ir krito jam ant veido.

– Atleisk man... – tyliai ištarė ji, prispausdama galvą jam prie krūtinės.