Įkvėptas Genesis Jesus he knows me
 
Pirmą kartą su Jėzumi susidūriau, kai gyvenau kito miesto bendrabutyje. Mes naudojomės bendra virtuve ir jis dažnai kepdavo bulves. Kada beateidavau, ar per pietus, ar vakare po darbo, labai dažnai rasdavau jį prie dujinės viryklės, maišantį šakute keptuvėje bulves. Jos būdavo smulkiai supjaustytos, gausiai aplietos aliejumi ir čirškėjo lyg gyvos. Aš net pagalvojau kartą, ar tik  jis tokiu būdu su jomis nesikalba. Kadangi plytelė stovėjo viena ir man reikėdavo taip pat kažką maišyti ant gretimos skylės, kad neprisviltų, dažniausiai kokią nors košę, manų arba avižų, tai mes, galima sakyti, darbavomės suglaudę pečius, visą laiką paskersuodami  vienas į kito patiekalą, taip pat į veidą, maloniai nusišypsodami.
Kartą paklausiau jo, ar jis neketina kažko pridėti prie bulvių, ar valgo tik jas vienas? Jis atklausė, o ką būtų galima pridėti? Iškart pasiūliau sasiską, galiu net atnešti iš kambario vieną, turiu užsilikusią. Oi ne, nereikia, aš vegetaras, atsakė kaimynas. Tada gal kiaušinį, neatstojau. O galima?
Žinoma, tai ne mėsa ir, be to, labai pagardina patiekalą. Tada mielai, sutiko Jėzus. Tiesa, tada aš dar nežinojau, kas jis. Tuojau, pasakiau, tu tik pažiūrėk mano košę, kad neprisviltų, ir nubėgau koridoriumi į kambarį. Šaldytuve buvo du kiaušiniai. Pagalvojau, vieną vis tik reikia pasilikti, maža kas, Velykos ant nosies ir panašiai. Su kitu pasileidau atgal į virtuvę. Kaip tik spėjau, manų košė sparčiai kilo iš puodo ir Jėzus nežinojo ką daryti. Aš plikomis rankomis nuėmiau puodą nuo plytos. Aš Simas, kažkodėl prisistačiau. Nenusideginai? vadinasi, esi Simonas, mane gali vadinti Juozu, atsakė Jėzus, taip bus paprasčiau. Tada dar nesusigaudžiau, kur tas paprastumas.
 
Tai paaiškėjo tik per antrą mūsų susitikimą. Maždaug po dešimties gal metų. Po kažkelinto mėginimo nusižudyti, kartais man šaudavo tokie sumanymai į galvą, mane paguldė į vieną nervų kliniką. Budintis gydytojas apžiūrėjęs pasakė seselei: paguldykite jį pas Jėzų. Ką? Ne, nereikia, aš sveikas, mėginau priešintis, bet du tvirti sanitarai nunešė už parankių koridoriumi ir laiptais į antrą aukštą, po to galerija perėjo į kitą korpusą, tada nusileido dvi laiptų aikšteles žemyn, tuneliu pietų pusėn, kažkurioje sankryžoje pasuko į kairę, dar vėliau į dešinę, paskui aš jau susipainiojau, galiausiai įmetė į palatą trečiame aukšte, langai buvo grotuoti, stovėjo dvi lovos ir vienoje jų gulėjo Juozas. Ei, mėginau, kreiptis į sanitarus, jūs suklydote, juk čia Juozas, bet durys jau buvo uždarytos ir rankenos nesimatė. Nusiramink, Simonai, nusijuokė Juozas, jokios klaidos, aš tikrai Jėzus. Baik, netaušk nesąmonių, aš ne beprotis. Žinau, aš irgi. Kaip gi ne, jei jie tave vadina Jėzumi, tai gal jie bepročiai? O nepagalvojai, kad taip gali būti? Nepagalvojai, kad mes gyvename apsupti kvailių? Na, kvailių, taip, bet ne bepročių. Kvailiai nuo bepročių mažai skiriasi, aš sakyčiau, visai nesiskiria. Klausyk, Juozai, ar kaip ten tave... Vadink Jėzumi, taip bus paprasčiau. (Vėl paprasčiau???) Gerai, Jėzau, suprantu, kažkada mes stovėdavom šalia viryklės, bet tai nereiškia, kad dabar mes turime vėl tapti kažkuo... Kuo? Tu juk nepatekai čia šiaip sau, mėginai žudytis? Kodėl taip pagalvojai? (Tą pačią akimirką supratau kvailai paklausęs, juk mano dešinė ranka ties riešu buvo subintuota, aš atsidūriau nervų klinikoje, kur pristato visus durnelius, kuriems atrodo, kad gyvenimas beprasmis užsiėmimas.) Aš tik spėju, Simonai. Žinai, kai tu tada prisistatei... Aš pasivadinau Simu. Taip, Simu, ir aš pagalvojau, likimas siuntė man tave, juk Simonas buvo mano mėgstamiausias mokinys. Aš nieko nesirengiu iš tavęs mokytis, grubiai atšoviau. Taip, žinoma, tu juk ne beprotis. Gerai, tu atspėjai, persipjoviau venas, bet paskui išsigandau ir pats paskambinau greitąjai. Matai, vėl likimas, tu nenorėjai mirti, tiesiog vėl norėjai susitikti su Dievu. Na koks tu Dievas, tu net nepanašus į jį. O tu jį matei? Na, aš tik galiu įsivaizduoti, toks aukštas, su barzda. Kaip Sabonis? Panašiai. Deja, dažnai gyvenime mus persekioja nusivylimai, jus, tai yra, ne mane, man viskas gerai. Gerai, bet esi uždarytas. Tai jau ne mano, tai jų problema. Ar aš kaltas, kad jie manęs neatskiria, nepažįsta? Juk tai jiems nuo to blogiau, ne man. Klausyk, gal šiandien jau gana, aš noriu pailsėti, palik mane ramybėje. Kaip panorėsi, atsakė Dievas.
Naktį kažkodėl prabudau ir tuoj pat paklausiau: o tu kaip čia papuolei? Jis nemiegojo, uždegė lempą ir atkišo man laikraščio skiautę: tai straipsnis iš miesto laikraščio, visą laikraštį išmečiau, kam jis man, o štai iškarpą pasilikau, maža kas. Štai ir prisireikė.
Skubiai permečiau tekstą akimis:
 
Kaip žinome, Jėzus visada vaikščiodavo pėsčias (ar galima vaikščioti raitam???).Bet vieną kartą jis kur tai skubėjo, tad nutarė pasinaudoti visuomeniniu transportu. Įsėdo į 10 maršruto troleibusą. Nežinia, kur tas važiavo, bet Jezus, reikalui esant, būtų jį pakreipęs norima kryptimi. Tik nepravažiavus nei dviejų stotelių prie jo prisistatė kontrolė:
– Jūsų talonėlis?
– Aš Jėzus...
– Pilieti, aš neklausiu Jūsų pavardės, aš prašau pateikti patikrinimui talonėlį.
– Aš Dievas...
– Susimokėkite, prašau baudą.
Žodis po žodžio – įsiplieskė konfliktas. Galop Jėzus buvo išlaipintas ir, kadangi pas jį nerasta nei pinigų, nei kokio dokumento, ir kalba jo pasirodė įtartina kontrolieriams, tai patalpino jį į beprotnamį Vl.Kuzmos gatvėje, kur jis ir pabuvo kurį laiką iki savo nukryžiavimo.
Tai mat, kokie principingi dažnai būna kontrolieriai – nepaiso jokių autoritetų.

        Troleibusų valdyba

Galėjai iškart pasakyti tiesą.
Na?
Kad esi zuikis, kam malti šūdą apie kažkokį Dievą. Būtų išieškoję baudą per darbovietę... Aš nedirbu, tu gi žinai. Iš kur? Kodėl aš turėčiau žinoti? Gerai, tu nežinai, bet tai nekeičia situacijos, aš neturiu darbovietės. Aišku, na tada sėdėk čia, jei tau taip geriau. Tu gi irgi sėdi, tau tai matyt taip pat patinka. Aš greit išeisiu. Negreit, neskubėk.
Ir tikrai, dar kažkiek laiko teko pabūti kartu. Po truputį jis man net ėmė patikti. Nežinau, gal taip veikė vaistai, kurių į mane sugrūdo visą konteinerį, vaikščiojau kaip guminis, gydytojas net ypatingai džiaugėsi tuo, kad nereaguoju į aplinką, sakė, tu sveiksti, žmogau.
Atsisveikinant Jėzus paklausė, kur trauksiu? Turbūt į vokiečius, greitai suimprozavau. Gera kryptis, neužsilaikyk čia. Neklausiau kodėl, tik savo ruožtu to paties paklausiau ir jo, nors tai man ir nerūpėjo, o tu? Aš? Gal į Jeruzalę, prie šaknų. Tu juk ne žydas, paprieštaravau. Jis neatsakė, tik paspaudė ranką ir tarė: dar susitiksim. Buvau besisukąs, bet staiga sustingau, ar tik ir po pirmo išsiskyrimo jis nepasakė to paties – dar susitiksim. Tada neatkreipiau į tai dėmesio, net negalėčiau tvirtinti, kad tikrai taip buvo, tada tas pasakymas, jei jis buvo, atrodė nereikšmingas, maža ką kas pasako, dažniausiai tai vis tiek neišsipildo, bet dabar aš dar kartą pažvelgiau jam į akis: ei, žmogau, kas tu iš tikro esi?
 
Galiausiai visa tai nuėjo toli į praeitį ir aš užmiršau Jėzų, tiesiog savaime jis kažkaip išsitrynė iš atminties, dingo. Tik po kokių dvidešimties metų vieną savaitgalį nusprendžiau praleisti Hamburge ir bevaikščiodamas atklydau prie uosto teritorijos ir susižavėjęs pakilau į Elbės filharmoniją, kuri atrodė lyg pasiruošęs išplaukti gigantiškas laivas. Nesu labai didelis koncertų mėgėjas, bet pastato grožis užbūrė mane ir pasiryžau vakare patekti vidun. Programa žadėjo Vagnerį ir Richardą Štrausą, kažkokio Herojaus gyvenimą ir kažkokį Zigfrydą. O, geras, pamaniau. Bet bilietų, aišku, nebuvo. Nieko, nuraminau save, prieš koncertą vis tiek kažkas būtinai atneš parduoti kokį atliekamą bilietą. Prisėdau restorano terasoje prie staliuko ir mėgavausi vaizdu į uostą. Po Elbę knibždėjo įvairiausio dydžio laivų ir baidarių.
Pusvalandį prieš koncertą nerūpestingai stovinėjau netoli įėjimo ir mėginau apsimesti nieko  nelaukiantis. Ne, man tikrai nieko nereikia ir galite nieko man nesiūlyti, nepirksiu. Tą turėjo reikšti  abejinga mano fizionomija. Ta prasme, viskuo apsirūpinęs. Nebent jei norėsite prakišti bilietą, nes kažkas jus išdūrė, turėsite atiduoti man už pusę kainos ir dar dėkosite, kad sutikau nupirkti.
Kai netikėtai pajutau atsargų prisilietimą iš už nugaros. Staigiai grįžtelėjau atgal ir ko neišvirtau – prieš mane stovėjo Jėzus. Ir vėl? pralemenau. Nežinau, kodėl taip paklausiau, turbūt todėl, kad atrodė lyg vakar būtume išsiskyrę, jis buvo nė kiek nepasikeitęs. Kai susitikome pirmą kartą, jis atrodė gal dešimt metų už mane vyresnis, antrą kartą mes buvome veik vienmečiai ir kažkodėl tada aš nesusijaudinau, kad jis nesikeičia, gal veikė vaistai, nežinau, bet dabar praėjo dar dvidešimt metų, aš beveik pražilau, o jis buvo toks pat. Ir dar tas – dar susitiksim. Gal aš sapnuoju? Taip, tai aš, viskas gerai, turiu bilietą į koncertą, gal eisi kartu? Dar klausi, žmogau. Kaip tu, iš kur? Paskui, dabar  eikim į salę.
Negalėjau atitraukti nuo jo akių, jei anksčiau jis atrodė ne kaip, susivėlęs, suglamžytas ir taip toliau, tai dabar šalia manęs žengė vilkintis smokingu, avintis lakuotus batus, tvarkingai apkirptas, vos vos želiančiais skruostais jaunuolis. Jaučiausi vargšas. Ei, kas tau nutiko, tyliai sukuždėjau, kai mes sėdėjome tamsoje kažkurioje ložėje. Jis nieko neatsakė ir tylėjo per visą pirmą dalį. Orkestras mėgino vaizduoti kažkokį Zigfrydą ir jam turbūt tai pavyko, nes visa salė ir Jėzus taip pat susižavėję plojo gal kelias minutes. Prisijungiau ir aš, kas man beliko.
Per pertrauką išgėrėm kavos ir Jėzus pasisakė, kad mano priekaištai dėl to, jog jis neturi darbovietės, privertė jį permąstyti savo gyvenimo būdą ir dabar jis yra lėktuvo pilotas. O kur dar galėčiau aš dirbti, juk aš Dievas? paskutinį žodį ištarė labai tyliai. Taip taip, kas tau belieka, tik skraidyti. Ne, tikrai, dabar aš neabejoju, tu Jėzus. Paskutinį žodį aš taip pat ištariau labai tyliai, beveik pašnibždomis. Ryt anksti skrendu į LT. Gal prisijungsi? Bet aš neturiu bilieto. Tu ir dabar jo neturi, o klausai puikios muzikos. Tikrai ji puiki? Dar klausi, dabar išgirsi Herojaus gyvenimą.
 
Paryčiais mes išskridome. Tiesa, tai nebuvo keleivinis lėktuvas, krovininis. Aš įsitaisiau salone tarp siuntų ir greitai užmigau, nes mes buvome nemiegoję, pusę nakties pravaikščiojome po Hamburgą. Prabudau nuo smūgio į žemę. Lėktuvas degė. Su manim buvęs siuntų darbuotojas čiupo mane ir išstūmė laukan pro avarinį išėjimą. Aišku, jokių kopėčių nebuvo, nukritau iš trijų metrų aukščio, tad truputį nikstelėjau dešinę pėdą, bet net ir šlubčiodamas ėmiau dairytis Jėzaus. Kur jis? paklausiau vokiečio. Pilotų kabina buvo atsiskyrusi nuo viso korpuso ir ačiū Dievui nedegė. Mes atsidūrėme prie jos. Viduje abu pilotai buvo savo vietose, bet nejudėjo, tik vienas aiškiai buvo negyvas, mums taip pasirodė, o Jėzus be sąmonės, bet vos vos kvėpavo. Čiupome jį ir išnešėme iš kabinos. Link mūsų jau lėkė mašinos su švyturėliais. Paklausiau vokiečio, kur mes? Vilniuje.
 
Jėzų išsivežė greitoji, mes buvome įsodinti į kitą mašiną ir taip pat atsidūrėme Santariškių ligoninės priimamajame. Po suteiktos pagalbos aš ėmiau domėtis Jėzaus būkle. Nežinojau kaip klausti, juk jo vardo negalėjau ištarti, todėl klausiau, kaip pilotas, kurį atvežė, ar jis gyvas? Taip, prie jo dirbama, man pasakė.
O daugiau?
Jūs kas jam būsite, perklausė manęs. Aš jo mokinys, Simonas.
Mokinys, jūs labiau gal tiktumėte jam į tėvus? Atleiskite, jei jūs nesate artimi, tai negaliu pateikti išsamesnės informacijos. Taip, matau jūsų pavardės skiriasi, greičiausiai nesate giminės.
Norėjau paprieštarauti, pasakyti, kad mes labai arti stovėjome vienas kito, kai gaminomės valgį, arba kad mūsų lovos buvo šalia, kai gulėjome beprotnamyje, bet tik pakartojau:
Taip, jau sakiau, aš tik mokinys, o kokia jo pavardė?
Juozas Kryževičius, net ir to nežinote?
Iš kur žinosiu, jei tik vakar susipažinau.
Nežinau, gal jus reiktų nukreipti pas specialistą, man regis, jums su galva negerai.
 
Skubiai pasišalinau, kol vėl neatsidūriau beprotnamyje. Šitoj šaly gali sulaukti bet ko. Kita vertus, žinojau, kad Jėzus gyvas, juk negali jis antrą kartą mirti, vis tiek turės prisikelti, tai kam dar kartą jį žudyti, nėra prasmės. Be to, prisiminiau – prieš pakylant, Jėzus atėjo į saloną ir pasakė: dar susitiksim.