Penktas skyrius. Grėsminga kova

Prie stalo sėdėjo moteris, apsivilkusi ilgą baltą suknelę, per liemenį perrištą juodu siauru kaspinu. Ji buvo visai be rankovių, apnuoginanti siaurus pečius, o juoda kaip varnas plaukų kasa, susegta didele sidabrine sege, krito žemyn beveik per visą nugaros išlinkimą. Tokios pat tamsios akys neramiai vedžiojo iš vieno patalpos galo į kitą vaikščiojantį įniršusį vyrą, patį Dangaus karalystės valdovą – Persėją Amadėjų de Gosbeką.

– Viskas bus gerai, – stengėsi raminti jį moteris ir pakilusi nuo kėdės priėjo arčiau. – Geriau paaiškintum, kas nutiko.

Tačiau atsakyti jis neskubėjo, tad sunkiai atsidususi ji ėmė artėti prie plataus arkos formos lango. Žengiant kiekvieną žingsnį, lengva suknelė šlamėdama braukė per tamsiai rudais raštais išmargintą kilimą, slopinantį jos juodų aukštakulnių kaukšėjimą. Pasiekusi langą, moteris pakėlė galvą į už jo tamsoje vos įžiūrimą sodą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kaip tu gali būti tokia rami, Šiva? – pagaliau prakalbo vyras, visu priekiu atsisukdamas į savo žmoną. Daili jos figūra puikiai įsiliejo į aplinką, derėdama prie baltų menės sienų, o jai stovint prie lango, pro kurį tebuvo girdėti vien tyla, tik dar labiau išryškėjo kiekvienas jos kūno linkis. Veido jis įžiūrėti negalėjo, bet jautė iš jos sklindantį vis didėjantį pyktį. Na žinoma, kaipgi iškart nesuprato, kad ji iš tikrųjų nėra tokia rami, kokia dedasi? Tarsi jos nepažinotų...

– Ką jis tau sakė? – galiausiai atsigręždama į jį paklausė moteris, bet taip ir liko stovėti prie lango. – Kodėl taip nerimsti?

– Tronheimas buvo susitikęs su Gordonu, – galiausiai konstatavo jis.

– Ir? – suraukė antakius Šiva.

– Nejaugi nesupranti? Jam reikėjo pagalbos, norint apsiginti nuo Tasdaro, ir dabar jis sužeistas, sakė, greitu metu atvyks pranešti dar kažką...

– Nori pasakyti, kad per Gordono bėdas nukentėjo mano sūnus?

– Kokias dar bėdas, moterie? – neįstengdamas nurimti, Persėjas kelis kartus perėjo menę, pirštais šukuodamas savo lygius ilgus plaukus. – Tol, kol būsime gyvi, Tasdaras bus mūsų visų problema, nekaltink Gordono dėl to, kas nutiko Tronheimui.

– O kodėl Gordonas negalėjo jo apsaugoti?

– Neabejoju, kad tam buvo priežastis.

Moteris atidžiai nužvelgusi vyrą primerkė akis.

– Tiek daug metų nebendravai su broliu, o dabar jį gini?

– Suprantu, kad niekada jo nemėgai, bet jis nėra blogas žmogus. Tai aš kaltas, kad palikau Gordoną sunkiausiu metu, kažin, ar jis kada nors man atleis...

– Jeigu tave taip graužia sąžinė, turėtum su juo pasikalbėti ir viską išsiaiškinti.

– Žinau, Šiva, žinau! – skėstelėjo rankomis Persėjas, jam žingsniuojant kilimu, baltas apsiaustas plakėsi į kojas.

Patalpa, kurioje jie buvo, spindėjo prabanga ir karališkumu. Auksu žibantys sietynai kabėjo palubėje, mesdami ryškią baltą šviesą, o puošnių, prie sienų besistiebiančių kolonų su aštriomis kaneliūromis viršuje įkomponuotos skulptūros vaizdavo Pirmapradžius, Visatą sukūrusius dievus. Jų grakščios figūros stovėjo sustingusios įvairiomis pozomis ir žvelgiant į kiekvieną jų atrodė, lyg jos šoktų kokį ypatingą šokį. Baltas sienas dekoravo ir kadaise šiuose rūmuose karaliavusių Dangaus karalystės valdovų portretai su paauksintais, jau pasenusiais, bet vis dar branginamais rėmais, kiekvieną dieną prižiūrimais ir nuvalomais darbščių tarnaičių.

– Žinai, kaip laikosi Neptūnas? – staiga paklausė Šiva, nukreipdama temą kita linkme.

Neramios, šviesiai mėlynos Persėjo akys įsmigo į žmoną ir jis pagaliau nustojo marširuoti po menę.

– Žinau tik tai, kad šiuo metu jis keliauja iš vienos karalystės į kitą. Galbūt vieną dieną užsuks ir čia.

– Numanai, kokie jo tikslai? Kodėl jis tiek keliauja, užuot būdamas pas globėjus?

– O nuo kada tau tai rūpi?

– Suprantu, ką tu jauti, bet... – moteris iš lėto priėjo arčiau, suėmė jam už žasto ir priglaudė galvą prie peties. – Prabėgo jau tiek daug metų, norėčiau ištaisyti savo klaidą. Vis dar gailiuosi dėl to, jog mėginau atsikratyti Neptūnu, bet aš supanikavau, kai Lorena pasakė apie jo žudiko instinktą, išsigandau, kad paaugęs mus visus išžudys.

Vyras susinervinęs atsiduso, akimirkai nukreipdamas žvilgsnį į duris.

– Mes jau kalbėjome apie tai. Suprantu, kad nenorėjai nieko blogo, bet pirmiau reikėjo pasitarti su manimi, užuot ėmusis veiksmų vienai, būtume sugalvoję kažką kitą.

– Jei Neptūnas vis dėlto grįš pas savo globėjus ir neapsilankys Dangaus karalystėje pats, ar tu... ar tu galėtum pakviesti jį į Dangiškuosius rūmus? – pakėlė į jį akis moteris. – Argi nebūtų puiki proga susipažinti? Sakei, jog jis puikiai valdo savo instinktą, o aš jaučiu kaltę, kad negalėjau auginti savo sūnaus...

– Gerai, aš ką nors sugalvosiu, – pažvelgdamas pro langą susimąstė jis. – Žinai, Neptūnui nebuvo taip ir blogai, globėjai išmokė jį naudotis galiomis ir valdyti tą instinktą, pats tikriausiai nebūčiau geriau susitvarkęs. Be to, nepalikau jo likimo valiai, jį augino ne bet kas, o vienas iš buvusių Pirmapradžių dievų, todėl taip gerai ir susitvarkė.

– Tikrai? – Šiva apstulbusi atsitraukė nuo vyro. – Vienas iš dievų?

– Žinoma, nejaugi manei, kad perduosiu savo vaiką bet kam? – nekaltai šyptelėjo jis. – Tuo pačiu palikau jam Krištolo rūmus, kurie anksčiau ir priklausė tam buvusiam dievui.

– Vadinasi, Neptūnas nebuvo taip jau toli, kaip maniau, – nusivylusi ji nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą. – Atiduočiau viską, kad grįžčiau į tą naktį ir viską pakeisčiau.

– Aš irgi, – linktelėjo jis, tvirtai suspausdamas siaurus jos pečius. – Galbūt padariau didelę klaidą, išsiųsdamas jį į Žemę ir atskirdamas nuo tikrųjų tėvų, bet pažiūrėkime į šviesiąją pusę. Galbūt dabar jis nevaldytų savo instinkto ir nebūtų susipažinęs nei su Lina, nei su Arela, kuri greičiausiai visam laikui būtų likusi Nebūties pasaulyje, juk Neptūnas padėjo Ravenai kelionėje, kad ją iš ten ištrauktų.

– Taip... – nenoriai sutiko ji, tik dar labiau įsikniaubdama jo glėbyje. Jis atrodė labai aukštas, o ji tokia gležna, palyginus su juo, bet tos tvirtos rankos buvo švelnios ir prireikus visuomet ją saugojo.

– Kaip manai, ar jis tiktų būti sosto įpėdiniu? – po ilgos tylos paklausė ji.

– Nesu tikras, pirmiau turime labiau jį pažinti, pamatyti, kokios jo galios ir kaip gerai jis jas valdo, juk negalime į sostą pasodinti bet ko.

– Jis per jaunas, o iki aštuoniolikto gimtadienio gali daug kas pasikeisti. Be to, mes vis dar turime Arėją.

– Jis netiks, nes nepaveldėjo reikiamų galių. Tik pagalvok, koks karalystės valdovas be jų. Svarbiausia, kaip susitvarkytų su Tasdaru, jei jis sumanytų užgrobti mūsų valdas?

– Aš išvis ne ypatingoji, bet nepaisant to esu tavo pašonėje, – priminė ji.

– Taip, bet tu moteris, o pagrindinius reikalus vis tiek visada tvarko vyras. Pameni, tavo tėvai ieškojo tau tokio jaunikio, kuris turėtų galių, nes buvai vienintelė sosto paveldėtoja, jokių brolių ar seserų, todėl jie negalėjo rizikuoti, kad karalystė po jų mirties žlugtų. Suprantu, kaip blogai tai skamba, bet tokios taisyklės, ir tai galioja visoms karalystėms. Džiaukis, kad mano tėvai taip pat vieni iš valdovų ir sutiko leisti man tave vesti, juk galėjo pakliūti kas nors blogesnio, koks nors tau nepažįstamas. Dabar svarbiausia bendradarbiavimas, kiekviena iš karalysčių siekia saugumo ir paramos, tad į tai kartais įeina ir priverstinė santuoka.

– Velniop tas taisykles, jaunesnėms kartoms turėtume būti atlaidesni, jau nebe tie laikai.

– Negalime į viską žiūrėti pro pirštus, kai mūsų laukia dar vienas karas su Tasdaru, o aš nežinau, ar iki to laiko išliksiu gyvas ir įstengsiu kariauti pats.

– Pranašystė skelbia, kad karas vyks po ketverių metų, kas tokio iki tol gali nutikti? – suraukė antakius Šiva.

– Daug kas, mieloji, daug kas...

Kelias akimirkas tvyrojo tyla ir stovėdami šalia vienas kito jie abu žiūrėjo pro langą. Šiva puikiai žinojo, kokios taisyklės galiojo, bet niekada nenorėjo joms pritarti, net tada, kai tėvai pareiškė, kad turės tekėti už nepažįstamo, troško viską mesti ir persikėlusi į Žemę gyventi be jokių dramų. Tai nebuvo patys maloniausi prisiminimai, tad stengėsi apie tai per daug negalvoti. Netrukus dėmesį patraukė atidaromos menės durys, ir jie su Persėju vienu metu pakreipė galvas jų pusėn. Grakščiai tūptelėjusi tarnaitė vidun įleido Tronheimą, o pati greitai pasišalino.

– Tėve, – vaikinas pagarbiai nusilenkė ir perėjęs kilimą sustojo priešais tėvus. – Atleisk, kad verčiau laukti iki vėlumos, buvo nelengva praeiti pro sargybą.

– Persėjas sakė, kad tu sužeistas, – persigandusi Šiva puolė prie sūnaus.

– Tas tiesa, – nenoriai sutiko šis. – Bet nieko baisaus, man pasisekė, kad kelyje pasipainiojo Melburnas, o ne Tasdaras.

– Papasakok viską iš eilės, – paragino jį tėvas.

– Ar pas jus lankėsi Alebastras?

– Ne, jo pas mus nebuvo.

– Taip ir žinojau! – skėstelėjo rankomis Tronheimas. – Jis man sakė, kad nuvyks pas jus paimti vaistų iš Žinos, bet iki šiol negrįžo. Alebastras niekada nepalieka Praeities vartų neprižiūrimų be priežasties.

– Ar tu įsitikinęs? – suabejojo Persėjas.

– Be abejo, pažįstu brolį geriau už save patį.

– Prisėsk ir nusiramink, – bandė bent šiek tiek mažinti įtampą Šiva. – Viskas bus gerai, mes tau būtinai padėsime.

– Ir ką siūlai daryti? – vis nerimo vaikinas. – Turime paskubėti, kol dar nieko nenutiko.

– Nesijaudink, Tronheimai, ir papasakok viską, ką žinai.

– Gali būti, kad prie Alebastro dingimo prisidėjo Tasdaras, – nenoriai prisipažino jis. – Kai atvykau padėti Gordonui ištrūkti iš Tamsos karalystės, Melburnas mane sužeidė ir pavogė mano lazdą. Alebastrui tai pasakiau pirmam, turbūt iškeliavo jos atsiimti.

– Tik ne tai... – pasibaisėjo moteris. – Tu juk matei, ką ta lazda gali, ir tik tu vienas moki sustabdyti jos galią, nes esi pažymėtasis.

– Būtent dėl to, kokia lazda pavojinga, Alebastras ir išvyko jos atsiimti. Galbūt jam nepavyko, dėl to pateko į Tasdaro nelaisvę.

Tronheimas nutilo, o Šiva nerimaudama pažvelgė į Persėją.

– Atrodo, Alebastras sumanė dar kažką, be reikalo nebūtų keliavęs vienas. Tačiau kaip mums išsiaiškinti ką?