Mano Dievas nedėvi erškėčių.
Rankų, kojų – vinys nekausto.
Kaip galėčiau artimą skausti,
Viltimi, kada neviltį šviečia,
Kai esu po jo meilės apsiaustu?

Mano Dievas – garbingoje vietoje,
Į krikštasuolę vis pasodintas.
Šilų, pievų gėlėm išdabintas,
Prisiglausti žmogus, kad norėtų.
Mano Dievui kalbėt – neužginta.

Mano Dievo žodis – lyg muzika.
Ar melodijai lietis uždrausčiau?
Kaip tada Tėvo širdį pajausčiau,
Jeigu ji šukėmis būtų dužusi?
Mano Dievas šypsosi... paukščiais.