Ruduo. Diena vaikšto vis trumpesniais žingsniais. Klevas bando išsaugoti paskutinius lapus nuo lietaus, vėjo. Gervės ruošiasi skrydžiui ir plėšo dangų savo ilgesio garsais...
     Netoliese sustoja jauna mama. Krepšį padeda ant suolo ir prašo pasaugoti. Trumpam.
     — Krepšį? O mergaitę?
     Ši ištiesė rankutes į manąsias ir likome dviese.
     Laikydama rankose tą mažutį žmogutį kalbinau, rodžiau po ežerą plaukiojančias antis. Keletas jų nukrypavo per pievą ir, triukšmingai plasnodamos, pasiekė vandenį. Mergytės veide atsirado šypsena ir supratau, kad jai tas vaizdas patiko. Patiko ir man, nes pamačiau jos pirmąjį dantuką! Švelniai paguldžiau ją ant rankų ir sūpavau sūpavau rodydama dangų, plaukiančius debesis. Jie buvo visai kitokie nei vakar, ar bus rytoj... Vienas labai panašus į mažą Angelėlį, kurį laikiau...
     Sugrįžo mama.