Ketvirtas skyrius. Pirmapradės deivės

Apsidairiusi, ar niekas neseka, Arela minutėlei stabtelėjo atsikvėpti ir tik dar labiau susisupo į juodą apsiaustą, kurio dėka tamsoje atrodė vos pastebima, iš po gobtuvo tebuvo matyti nerimo kupinos akys. Ji buvo pasiryžusi išvaduoti Raveną viena, kad nenukentėtų artimi žmonės, o ypač Gordonas. Jis ir taip turėjo mažai magiškos energijos, kad apsigintų, o per tą laiką, kol jie su Eliza ieškojo Azaros knygų, ji tegalėjo tik laukti, nes vis dar prastai jautėsi ir Gordonas nenorėjo jos per daug išvarginti. Bet Arela nujautė, jog Ravenai nutiko kažkas labai siaubingo, todėl neketino taip paprastai pasiduoti ir privalėjo ignoruoti savo savijautą. Be to, turėjo kitokį planą, daug lengvesnį, kad nereikėtų ieškoti jokių burtų, padėsiančių panaikinti tą skydą. Ji norėjo akis į akį susitikti su Tasdaru ir susigrąžinti dukterį, juk sužinojęs, kad ji blogai jaučiasi, paleis ją, ar ne? Taip, Arela žinojo, kad rizikavo savo gyvybe ir niekas nebūtų pritaręs tokiems jos planams, todėl ir išvyko viena. Dėl Ravenos buvo pasirengusi bet kam, šį kartą turėtų pavykti, juk Tasdaras visai neapsidžiaugtų, jei jo vaikas kaip nors žiauriai nukentėtų, o dar blogiau – mirtų jo paties požemiuose.

Stipriai tarp pirštų sugniaužusi auksinę apsiausto sagtį, Arela susikaupė teleportacijai prie Tamsos karalystės vartų. Tai buvo vienintelis būdas ten patekti – teleportacinius gebėjimus užgožiantis blogis saugojo karalystę nuo nepageidaujamų svečių. Širdį suspaudė nerimas, jaučiant tolstantį Azryatą, bet dar labiau neramino mintis, jog ji turės aukoti savo laisvę ir galbūt daugiau niekada nebegrįš namo. Bet Ravena jai buvo svarbesnė, turėjo išsikovoti jos laisvę, ne savo, galbūt tada galės vadinti save gera mama, o jei pavyks, galbūt bent kelioms minutėms pasimatys ir su Rebeka.

Pagaliau pasiekusi reikiamą vietą, moteris šiek tiek nedrąsiai pramerkė akis. Hanakuro mieste jau buvo gerokai aptemę, bet ne taip tamsu, kaip Azryate, nes už horizonto dar matėsi ruoželis nepasislėpusios saulės, nudažančios dangų raudonai. Tiesiai priešais ją stiebėsi Tamsos stulpas, iš visų pusių apsuptas medžių, tarsi būtų specialiai čia paslėptas, nors paprasti žemiečiai ir taip jo nematytų, o ypatingieji prireikus rastų jį kitokiais būdais.

Arela nusipurtė iš siaubo. Kojos buvo tarsi nesavos, bet žengusi kelis žingsnius ji tiesė ranką į begalinę juodumą. Tiek daug kartų teko tai daryti, ypač tada, kai gyveno Tamsos karalystėje ir nežinojo, kas iš tiesų yra Tasdaras, tad viskas atrodė taip įprasta ir pažįstama. Tada bent jau turėjo laisvę, nors jis ir akylai ją stebėdavo. Bet būdavo ir dienų, kai turėdavo svarbių reikalų ir palikdavo ją vieną. Jo nelaimei, tai jos nesulaikė, praėjusi pro apsaugą nepastebėta, ji galėdavo lankytis pas Gordoną, Elizą ar Loreną jam to nežinant.

Tamsai galiausiai išsisklaidžius, priešais Arelą atsivėrė jau įprastas raudonas dangus. Sunerimusi ji nužvelgė į viršų besistiebiančius strypus, už kurių laukė Tamsos tvirtovė, bet kad ten patektų, jai reikės susidurti su sargybiniais. Moteris neketino su jais kautis, norėjo patekti į tvirtovę taikiai, tik abejojo, ar jie taip paprastai ją praleis. Bet kas žino, juk ji vis dar buvo Tasdaro žmona, o tai reiškia, kad šios valdos priklausė jai lygiai taip pat, kaip ir jam. Deja, būti jo karaliene Arela atsisakė, galbūt per daug iš tų sargybinių tikėjosi. Kodėl jie turėtų taikiai praleisti ją pro vartus vien dėl to, jog ji buvo susijusi su jų šeimininku? Plius tai, kad jie niekada normaliai nesutarė...

Giliai įkvėpusi oro, Arela žengė artyn prie metalinių strypų ir jau siekė rankenos. Šioje pusėje sargybinių nesimatė, bet ji nė kiek neabejojo, jog daugybė jų bus kitoje. Tasdaras dar niekada nebuvo toks neapdairus, kad visai jų nepasamdytų.

– Tikrai manote, kad tai gera mintis? – staiga pasigirdo tvirtas balsas už nugaros ir moteris išsigandusi apsigręžė. Priešais ją stovėjo šviesiai mėlynu apsiaustu apsigobęs jaunuolis. Jo rankos vos vos kyšojo iš po skvernų, tad sunkiai įmatė, ką jis vilkėjo po juo. Minutėlę žiūrėdama į neramią šypseną vaikino veide, Arela bandė suprasti, kur anksčiau buvo jį sutikusi.

– Alebastrai? – jos akys išsiplėtė iš nuostabos. – Čia tu?

– Seniai nesimatėme, – neramią šypseną pakeitė nuoširdi, ir jis pasitaisė į akis krentančius baltus kaip sniegas plaukus.

– Taip... – nesugalvodama, ką bepridurti nutęsė Arela. – Paskutinį kartą, kai mačiau tave, buvai vos septynerių.

Alebastras žengė keletą žingsnių arčiau.

– O ko jums reikia Tamsos karalystėje? Nežinote, kaip ten pavojinga?

– Žinau, bet manęs ten laukia Ravena, negaliu jos taip paprastai palikti...

– Girdėjau viską, kas vyksta aplinkui, – sunkiai atsiduso jis. – Nepavydėtina situacija, bet tai nereiškia, kad turite pulti į pavojų.

– Deja, kitos išeities nėra, – nusivylusi panarino galvą moteris. – Žūtbūt privalau pasiimti dukterį, Tasdaras man nieko nepadarys.

– Bet jūs žinote, koks jis klastingas?.. – kilstelėjo antakius jis, įskaitęs jos balse abejonę.

– Taip, bet Ravenai gresia mirtinas pavojus, negaliu sėdėti ir nieko nedaryti.

– Tuomet gal galėčiau jums padėti? – netikėtai pasisiūlė vaikinas. – Tiesą pasakius, man taip pat reikia į Tamsos tvirtovę, Melburnas pavogė Tronheimo lazdą, planavau ją atsiimti.

– Taip, Gordonas pasakė viską, kas nutiko. Ar Tronheimui nieko rimto?

– Nesijaudinkite, aš juo pasirūpinsiu, dabar kur kas svarbiau atsiimti lazdą. Tik nežinau, ar tai būtų įmanoma, susirėmus su pačiu Melburnu, planavau tai padaryti paslapčia.

– Tu neprivalai man padėti, – sunerimo Arela. – Nenoriu į savo bėdas įvelti tavęs, jei kas nors nutiks, niekada sau neatleisiu.

– Pats pasisiūliau, jeigu įkliūsime, būsime kalti abu. Be to, dviese galbūt bus lengviau, jūs galėsite man šiek tiek padėti, tereikia...

Alebastras norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga girgždėdami prasivėrė vartai ir jis apstulbęs apsigręžė. Arela nespėjo nė apsidairyti, kai pro juos išnirę sargybiniai apsupo iš visų pusių.

– Alebastrai! – šūktelėjo moteris, kai jie atplėšė nuo jos besipriešinantį vaikiną, norėjo pulti jam į pagalbą, bet tvirtos rankos sulaikė ir ją. – Man tik reikia... nueiti pas Tasdarą!

– Mat kaip! – atsiliepė sargybinis jai už nugaros. – O mums buvo įsakyta jūsų nepraleisti.

– Bet aš privalau pranešti jam svarbią žinią. Bent jau išklausykite manęs, argi per daug prašau?

– Geriau pasiduokite ir išeikite, kitaip būsime priversti jus išvaryti jėga.

Tačiau Arela nė neketino pasiduoti, iš visų jėgų bandydama ištrūkti iš sargybinių gniaužtų, nors jie gerokai pranoko ją skaičiumi. Supratusi, kad kito pasirinkimo neturi, ji sukaupė rankose psi energiją ir taikė, kur pakliuvo. Kažkas rėkdamas už nugaros atsitraukė, ir pasijutusi laisva moteris atšoko į šalį. Alebastrui tuo metu ištrūkti nesisekė, jis bandė išsikviesti galias, bet sargybinis atkakliai jo nepaleido, tad netekęs kantrybės įkando jam į ranką. Šis nusikeikęs atsitraukė, po to vėl norėjo pačiupti vaikiną, bet gavo smūgį į veidą. Įsibėgėjęs ir atsispyręs nuo žemės, Alebastras sargybinių pusėn paskleidė psi energiją ir jie visi vienu metu suvirto ant žemės. Vaikinas nusileido ant tvirto pagrindo, sulenkdamas kojas per kelius, ir tik tada Arela atkreipė dėmesį į iš po jo apsiausto žybsintį durklą. Tačiau dabar ji turėjo susitelkti į gynybą, nes sargybiniai vis dar puolė ir ją. Jie neturėjo jokių galių, tad tikėjosi greitai susitvarkyti, bet jie buvo stipresni nei atrodė, matyt, ne be reikalo pasamdyti Tasdaro. Kiekvienas kalavijo kirtis buvo itin tikslus, net ir naudodama savo galias ji vos nepakliuvo po ašmenimis, kuriais sargybinis bandė persmeigti jai šoną.

Moteris privalėjo veikti kitaip. Norėdama jais galutinai atsikratyti, turėjo atskleisti Averinos galią, ko, deja, padaryti neįstengs. Bet tokios mintys jos nesužlugdė, juk čia tik sargybiniai, o ne Melburnas ar pats Tasdaras. Tuo metu Alebastro riksmas tarsi kalavijas pervėrė visą jos kūną. Kad ir kas nutiko, ji privalėjo jam padėti, tad nedelsdama užsimojo psi energija į ją supančius karius ir nuskubėjo balso link. Sargybiniams praretėjus, Arelos akys įsmigo į susmunkantį Alebastrą. Pirštai palengva atsileido ir durklas iškrito jam iš delno. Akimirką atrodė, jog sustojo laikas, bet sargybiniai ir vėl sukilo. Moteris smogė į arčiausiai stovintįjį ir pašokusi iš vietos čiupo nuo žemės durklą. Sargybiniams puolant kalavijais, ji vikriai pasitraukė atatupsta, deja, susidūrė su kitais. Šalti bejausmiai žvilgsniai kėlė šiurpulį, tačiau jos rankos nė trupučio nesudrebėjo, o kai jie vėl puolė, sulaikiusi kvapą užsimojo durklu.

Aštrūs ašmenys susmigo giliai sargybiniui į petį, bet Arela turėjo sutelkti dėmesį į kitus ir kovoti toliau. Niekada nelaikė savęs stipria kovotoja, būtent dėl to nesivėlė į kovas viena, ir nors nelabai tikėjo savo pergale, žinojo, kad Tasdaras bet kada gali pastebėti sujudimą ir sustabdyti sargybinius. Juk jis tai ir padarytų, ar ne? Ne kartą buvo sakęs, kad jokiu būdu neleis jai mirti, nebent netekęs kantrybės pats ją nužudys, bet tai jau kitas reikalas.

Tvirtai įrėmusi kojas į žemę, Arela sutelkė savo energiją į rankas ir vikriai smūgiavo į kiekvieną ją puolantį sargybinį. Jėgos kas minutę seko, bet geresnės išeities ji nerado ir nenumatė jų veiksmų. O jie buvo bevaliai lyg marionetės, kuriomis galėjo žaisti jų valdovas, todėl puolė negalvodami apie savo gyvybes, tik apie tikslą. Moteris jau buvo praradusi viltį, nes silpnėjant jėgoms jos judesiai nebebuvo tokie greiti ir vis daugiau sargybinių spaudė ją prie Tamsos karalystės vartų. Bet staiga orą perskrodęs šviesos blyksnis eilinį kartą juos suguldė ant žemės. Arela tankiai alsuodama pakėlė akis. Alebastras netvirtai stovėjo ant kojų, vieną ranką ištiesęs į priekį, o su kita susiėmęs už pilvo. Pro pirštus sunkėsi kraujas, ir Arela išsigandusi puolė artyn. Tik tada vaikinas suklupo ant kelių.

– Nereikėjo manęs gelbėti, būčiau kaip nors susitvarkiusi, – drebančiu balsu prakalbo ji.

– Pamiršote, kad esu Praeities vartų saugotojas? – skausmingai šyptelėjo jis. – Aš stipresnis nei atrodo, kažkokie menki sužeidimai manęs nesustabdys.

– Žinoma, bet leisk man tave išgydyti, – padėdama jam patogiau atsisėsti pasisiūlė moteris ir dar akimirkai nukreipė žvilgsnį į sargybinius, tačiau jie nejudėjo. – Jeigu ne tu, tikriausiai nebūčiau išsigelbėjusi sveika. Ačiū, kad padėjai.

– Tik jau nereikia persistengti, ir pati puikiai padirbėjote. Maniau, kad jūsų galios prastesnės.

Arela nedaugiažodžiaudama atsargiai uždėjo rankas vaikinui ant pilvo. Baiminosi, kad jis nenukraujuotų, kitaip negalėtų vykti kartu, tad privalėjo paskubėti. Po kelių sekundžių pasklidusi melsva šviesa apgaubė rankas ir ji lengviau atsikvėpė. Nebuvo tikra, ar pavyks išgydyti jį iki galo, nes nemažai galių išnaudojo kovodama, tačiau žaizda užsitraukė gana greitai ir ji suprato bijojusi tik be reikalo, galbūt turėtų labiau savimi pasitikėti.

– Ir ką darysime dabar? – jam palengva atsistojant paklausė ji, taisydamasi savo juodą apsiaustą.

– Akivaizdu, kad sargyba mūsų nepraleis, – susimąstęs vaikinas minutėlę žvelgė į vartus. – Kaip iš pradžių ir planavome, turėsime nepastebėti kažkaip nusigauti iki Tasdaro, kad daugiau nereikėtų su jais kautis. Paskubėkime, kol praėjimas dar atviras.

Moteris nieko nesakiusi tik linktelėjo ir nusekė paskui Alebastrą, jau einantį prie dangų rėžiančių metalinių strypų.