Žalias gyvas medžio lapas
Brangesnis už Peru auksą,
Jų spalvomis ir formomis
Motinų staltiesės išaustos.
 
Gera jausti švarų lietų ir vėją,
Prisiliesti prie žemės gaivios.
Niekas jėgų tiek nesuteikia,
Kaip tobulas grožis  gamtos.
 
Ir norisi kuo ilgiau joje būti,
Mintys įgauna naujos raiškos,
Klausaisi ir mūsų ausį pasiekia
Vis kitokios melodijos ir natos.
 
O, kad visi žmonės tai suprastų,
Nereikėtų dabar kovoti dėl Taikos,
Saugotų visi Žemės gyvybės raštą,
Neužsidėtų ant pečių karų naštos.
 
Skausmą, meilę jaučia net ir akmuo,
Kai mes laimingi, ir jie laimingi kartu.
Žmonės, kurie prarado  jausmą šitą,
Reikėtų parymoti po Alyvos medžiu.